Anot vaikų gestų kalbos mokytojos Astos Paškovskės, mes apskritai per mažai reaguojame į vaikų kūno kalbą ir per mažai ją stebime, nes paprasčiausiai nesitikime, kad vaikai ją rodys. Patikėkite, jie rodo.
Kai lauki pirmojo vaiko žodžio, nežiūri į jo kūno kalbą, tai natūralu, tačiau kūno kalba yra išmokstama. Per du mėnesius, anot A.Paškovskės, galime išmokti, kaip sako kurtieji, klausyti akimis, t.y. žiūrėti į žmogų, ką jis parodo.
Kuo daugiau būnate su vaiku ir jį stebite, tuo greičiau pradedate atpažinti ir suprasti jo poreikius. Pačių mažiausiųjų kūno kalba gana paprasta, bet net ir ją norint perprasti, reikia ne tik žiūrėti į savo mažylį, bet ir jį matyti. Pavyzdžiui, suspausti mažylio kumštukai neretai parodo, kad jis kažkuo nepatenkintas, pyksta.
Jei mažylis nori, kad jį panešiotumėte po kambarį, nes jam atsibodo gulėti lovytėje, o jūs tuomet skubate jam pakeisti sauskelnių, mažylis ima protestuoti – kad visai ne to jis nori. Suraukia veiduką, ima spardytis kojytėmis, mosikuoti rankytėmis.
Na o kada laikas keisti sauskelnes, turbūt nėra sunku atpažinti, juk per dieną mažam vaikučiui jų tenka pakeisti ne vieną ir ne du kartus. Anot specialistės, vaikas balsu verkia jau paskutinėje stadijoje. Jeigu jis muistosi ir jam nepatogu, reikia žiūrėti, gal jis jau šlapias.
Jei mama mato, kad vaikas muistosi jau kurį laiką ir nieko nedaro, galiausiai mažylis pradeda verkti balsu, nes jam reikia kažkaip atkreipti dėmesį.
Taigi, kuo greičiau atliepsite į mažylio siunčiamus signalus, tuo greičiau patenkinsite jo būtinuosius poreikius ir išvysite taip laukiamą šypseną.
