Kokį auklėjimo būdą/stilių pasirinkti? Ar yra vienas geriausias? Kaip kalbėtis su vaikais, kad jie mus girdėtų? Apie tai kalbamės su psichologe Vika Aniuliene.
Prieš pradėdama kalbėti apie vaikų auklėjimą, psichologė akcentuoja du dalykus.
Pirmasis: nėra vieno geriausio auklėjimo būdo, kiekvienas auklėjimo būdas yra geras, jei jo laikomasi nuosekliai. Kokį auklėjimo būdą/ stilių pasirinkti, sprendžia tėvai atsižvelgiant į savo nuomonę, asmenybę ir patirtį.
Turbūt net negalime kalbėt apie auklėjimo stiliaus pasirinkimą, nes ištiesų mes jo nesirenkame, gaunasi natūraliai, jog mums būdingas labiau vienoks ar kitoks auklėjimo stilius.
Kadangi vaiką auklėja ne vienas žmogus, bet nemaža minia su savo nuomonėm (abu tėvai, močiutės, seneliai, dėdės, tetos, auklės, auklėtojos, mokytojai, draugai ir net šeimos draugai), problemos iškyla tada, kai požiūriai į auklėjimą susikerta arba/ir atsiranda nepasitikėjimas savo jėgomis pas tėvus ir prasideda nenuoseklus auklėjimas.
Antrasis: kiekvienas vaikas gimsta tobulas, su begalybe teisių šiame pasaulyje ir be pareigų. Visas pareigas už vaiką prisiima, jį į gyvenimą pakvietusi šeima: išmokyt mylėti, gerbti, būti atsakingu ir doru piliečiu, teisingai suprast savo teises ir laisves, protingai jomis naudotis ir kt.
Vaikui augant ir laikui bėgant, tomis pareigomis šeima pradeda dalintis su kitais: auklėmis, auklėtojomis, seneliais ir kt. Ir tie žmonės, apie kuriuos skaitome straipsnius kriminalinėse skiltyse, jei nėra gimę blogi, nes blogų vaikų nebūna, tiesiog būna tokia aplinka, kuri netinkamai išaugina tobulą vaiką.
Keturi tėvų auklėjimo stiliai
Viena labiausiai pripažintų tėvų auklėjimo stilių klasifikacijų sudaryta amerikiečių psichologės D.Baumrind. Manoma, jog tėvų elgesį apsprendžia keturi auklėjimo aspektai – vaikų drausminimas ir kontrolė, tėvų ir vaikų bendravimas, reikalavimai vaikui ir šiluma, artumas:
1. Valdingi (autoritariški) tėvai. Šio auklėjimo stiliaus vaikai turi laikytis griežtų taisyklių, o nesugebėjimas jų laikytis sukelia bausmes. Reikalaujama visiško paklusimo, o paklausus paaiškinimo, įprastas atsakymas - „Nes aš taip sakau“. Autoritariniai tėvai kelia aukštus reikalavimus, tačiau iš tiesų jiems labiau rūpi jų pačių idėjos ir lūkesčiai nei vaikų poreikiai ir interesai. Tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti vaikams švelnumą, geri vaiko poelgiai vertinami kaip savaime suprantami. Tokių tėvų vaikai yra atsakingi, tačiau stokoja savarankiškumo, bijo suklysti.
2.Atlaidūs (viską leidžiantys) tėvai. Iš principo tarpusavio bendravimas labiau primena draugų nei tėvų – vaikų santykį. Tėvai atlaidūs, retai drausmina savo vaikus, daug nereikalauja ir neskatina atsakyti už savo elgesį. Vaikai neišmoksta elgtis savarankiškai, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Nesitiki brandžių vaiko poelgių, tėvai neįprastai švelnūs, vengiantys konfliktų. Šeima, kurioje nėra aiškių taisyklių atrodo nedisciplinuota, chaotiška. Tokių tėvų vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais, nėra orientuoti ką nors pasiekti, dažnai turi problemų mokykloje. Apskritai šie vaikai yra mažiau laimingi nei jų bendraamžiai.
3.Neįsitraukę tėvai. Šiam auklėjimo stiliui, panašiai kaip ir atlaidžiam, būdinga mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Nors šie tėvai tarsi patenkina pagrindinius vaiko poreikius, tačiau tuo jų dalyvavimas vaiko gyvenime ir apsiriboja. Ypatingais atvejais šie tėvai gali net atsisakyti užtikrinti arba apskritai pamiršti apie vaikų poreikius. Neįsitraukusių tėvų vaikai stokoja savitvardos, prastai save vertina, taip pat yra mažiau kompetentingi nei jų bendraamžiai.
4.Autoritetingi tėvai. Kaip ir autoritariški tėvai nustato aiškias taisykles, kurių reikia laikytis, kontroliuoja, kaip jų laikomasi, tačiau yra kur kas demokratiškesni. Skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus bei klausimus. Drausminimo metodai labiau palaikantys ir skatinantys pasitaisyti, o ne nubausti. Tėvai yra užsispyrę, tačiau linkę į kompromisus. Tėvų ir vaikų bendravimas nėra ribojantis ir liepiantis paklusti, o kviečiantis bendradarbiauti. Autoritetingų tėvų vaikai yra atsakingi, savarankiški, pasitikintys savimi, altruistiški.
Nėra dviejų tokių pačių vaikų, kiekvienas yra individualus. Vienas vaikas greičiau reaguos ir geriau supras griežtą kalbėjimo būdą, su kitu problemas galima spręsti tik gražiai kalbantis. Pirmiausiai reikia pažinti savo vaiką ir ieškoti efektyviausio auklėjimo būdo.
7 būdai, kviečiantys vaikus bendradarbiauti:
Vaikų ir tėvų santykių ekspertės A.Faber ir E.Mazlish, turinčios tarptautinį pripažinimą ir daugybę apdovanojimų, rekomenduoja 7 būdus, kviečiančius vaikus bendradarbiauti:
1) Pasakykite, kas negerai. Kuomet užuot kaltinę (pvz.“viskas išmėtyta – nemoki gražiai žaisti“) ar įsakinėję (pvz.: „kad man tučtuojau kambarys blizgėtų“) pasakome, kas yra negerai (pvz.: „ant grindų yra žaislų, reikia, kad juos surinktume“), vaikai labiau linkę elgtis atsakingai.
2) Suteikite informaciją. Vaikai labiau linkę keisti savo elgesį, kuomet jiems ne priekaištaujame (pvz.: „Kur tu matei, kad kas nors paišytų ant sienų?“) ar žeminame (pvz.: „Valysi nors ir iki nakties, kad neliktų nei dėmelės!“), o informuojame (pvz.: „Ant sienų nepaišome, paišome ant popieriaus. Dažai nusivalo su šiltu vandeniu ir kempine“).
3) Leiskite pasirinkti. Įsakinėjami (pvz.: „Ar negirdėjai ką sakiau – laikas tvarkytis ir eiti miegoti) ir gąsdinami (pvz.: „Jei ir toliau manęs neklausysi, pasiimsiu diržą) vaikai jaučiasi bejėgiai ir neklauso. Pasirinkimas atveria naujas galimybes (pvz.: „Ruošimės miegui. Pasirink ar tvarkomės drauge ir skaitom pasaką ar miegosi be pasakos“).
4) Nuomonę išreikškite žodžiu ar gestu. Vaikams nepatinka klausytis barimo ir ilgų aiškinimų (pvz.: „Kiek kartų turėsiu kartoti, kas netriukšmautum? Juk vėlu – žmonėms rytoj į darbą, reikia pailsėti ir t.t.“). Geriau padeda vienas žodis ar gestas (pvz.: pirštas prie lūpos; lapas ant sienos su užrašu „ramybės metas“).
5) Pasakykite, ką jaučiate. Vaikai mieliau klauso ir teigiamai reaguoja, kuomet tai, ką jaučiame pasakome be sarkazmo (pvz.: „Ar aš panaši į medį – nelipk man ant nugaros“) ir gėdinimo (pvz.: „Kaip tau negėda tokiai didelei ropštis ant kelių?“). Pavyzdžiui, „Kada žmonės ant manęs kabinasi, man skauda nugarą ir sunku atsitiesti“.
6) Nurodymus užrašykite. Dažnai vaikai neatlieka tai, ko prašome dėl to, kad tiesiog nesiklauso, ką kalba suaugę. Užrašytas tekstas atkreipia jų dėmesį, todėl kartais bendrauti galima ir rašteliais (pvz.: palikti raštelį prie žiurkėno narvelio, nešvarių lėkščių kambaryje, išmėtytų batukų ir t.t.).
7) Būkite žaismingi (pakeiskite balsą arba akcentą). Užuot barus (pvz.: „Pažiūrėkite, kokia netvarka – jūs tikri apsileidėliai!“) galima pašmaikštauti ir apsimesti baliaus gražuole (pvz.: „Turiu pareikšti, kad aš netrukus apalpsiu nuo netvarkos šioje virtuvėje – tučtuojau visi padėkite man“) ar gangsteriu (pvz.: „Gerai, šutve, kad iki ėdimo šitas šiukšlynas būtų sutvarkytas, kitaip turėsite bėdos“).
