Kitoks vaikas: kaip gyventi?

Atlėpusios ausys, ugniniai plaukai, strazdanų „lizdas“ ant veido. Arba dėl ligos, operacijų ar negalios kitokia išvaizda. Psichologės patarimai kiekvienai mamai ir tėčiui.

Iš mamos pasisakymo „Mamyčių klubo“ forume:

Sveiki, mano dukrytei 1.8metai, ji gimė su lūpytės defektu. Šeštą mėnesį buvo atlikta plastinė operacija, viskas pavyko puikiai. Dukrytė sveika ir guvi. Aišku, liko randas ir operuota vieta yra storesnė. Žaidžiant smėlio dėžėje ir šiaip bendraujant su vaikais iškyla klausimas - kas nutiko lūpytei? Kaip paaiškinti vaikams, kas yra dukrytei? Dažniausiai sakau, kad užsigavo. Ar toks paaiškinimas geras? Ne už kalnų darželis. Kaip vaikai ją priims? Kaip reiks reaguoti, jei ji bus atstumta?

Man įdomu, kaip paprastai paaiškinti vaikams, kad mano dukrytės išvaizda kitokia, nei visų vaikų. Juk vaikai žiaurūs. Gal vieną, antrą, trečią kartą pasakysiu "užsigavo", bet juk po kurio laiko jie paklaus, o kodėl taip ilgai negyja? Gal mano baimė neverta dėmesio, palyginus menkniekis su kitų bėdomis, bet tai mano vaikas ir noriu būti rami, turėdama paaiškinimą vaikams.

Konsultuoja psichologė Vika Aniulienė:

Manau, kad šitoje situacijoje, kaip ir bet kurioje kitoje, kai vaikas "kitoks", išsiskiriantis iš bendraamžių (spuoguota oda paauglystėj, raudoni plaukai, randai ar kt.) svarbiausiai, ne tai ką kiti pagalvos, pasakys, o tai, kaip tas išsiskiriantis vaikas save matys.

Jei atsakant į Jūsų klausimą, tai Jūsų konkrečioj situacijoj visas išskirtinumas ilgainiui (jei gerai supratau) turėtų dingti. Jūsų atsakymas turėtų priklausyti nuo to, ką sakydama geriausiai jaučiatės. Jei geriausiai jaučiatės sakydama ne tiesą tai klausimas kodėl? Kitu atveju kai vaikai išsiskiria ir išsiskirs, kodėl jų trūkumų nepavertus pliusais? Jei vaikui, kuriam dėl kažkokių priežasčių , lieka randai ant krūtinės (širdies operacija), apdeginimai ar kt., svarbu visada papasakoti, kas jam buvo ir kodėl. Parodyti jo pliusus, jo išskirtinumą.

"Tomai, kai tu gimei tavo širdelė sirgo. Tada daktarai tau darė operaciją. Va matai tavo randelis nuo čia iki čia (galima parodyt). Šitas randelis su tavimi bus visą tavo gyvenimą ir visada primins tau, koks tu esi stipruolis ir šaunuolis, koks Dievo stebuklėlis esi".  Jei taip mama su Tomu kalbės nuo mažų dienų, ji niekada nesigėdins nusiimti marškinėlių bendraamžių būryje, tikėtina, kad jausis net išskirtinis.

Paaiškinimas 3 -4 metų vaikui

Bet kokiu atveju labai svarbu, kad tėvai priimtų tuos vaiko išskirtinumus ir išmokytų jį pamatyti to išskirtinumo pliusus. "Evita kai buvo maža, jai darė lūpytės operaciją, Evita mažytė, mažytė o operacija „dyyydelė, dyyydelė“, bet Evita davė tai operacijai į kaulus ir liko „mažyyytis mažyyytis“ randelis Evitai ant lūpos, kuris užgis (bet Evita jau visada žinos, kad bet kokie sunkumai jai nebaisūs)".

Tokį pasakojimą Evitos mama su intonacijom gali papasakot 3-4 metų pypliui smėlio dėžėje, kuris klausinėja, kas buvo dukrytės lūpai. Mama nieko nemeluoja, pypliui daugiau klausimų nekyla po tokio išsamaus pasakojimo, o Evita viską girdi ir juokiasi. Tokį mažytį pasakojimą su pakutenimais Evitai galima laikas nuo laiko papasakoti. Žaidimo forma. O kai Evita bijo nueit į tualetą, galima ją belydint pasakyti "Ei, klausyk tave gi operavo, tu turėjai operaciją ir nieko... O tamsos bijai“.

Vidus, o ne išorė

Mes vaikus turim kurti ne iš išorės, o iš vidaus. Įsivaizduokite: paimate baltą popieriaus lapą - tai jūsų vaiko vidus. Jūs nematote, kad gal jo nagai apkramtyti, kad jis turi randų, kad galbūt šlapinasi į lovą, nes tai yra nesvarbu. Svarbu tai, koks jo vidus. Tai kaip jį dabar auginsite? Koks jis bus tobulas? Kokių savybių jam suteiksite? Gerumo, nuolankumo, stiprybės, atsakomybės, nepriklausomumo, teisybės, drąsos ir dar daug visko. Tik klausimas -  kaip tai padaryti?

Nepamirškite, kad visai nesvarbu, kokie Jūsų vaikiukai -  su matomais išskirtinumais ar ne, visi jie yra skirtingi ir išskirtiniai. Visame pasaulyje nerasime idealaus vaiko varianto, kuris būtų be randų, standartinės plaukų spalvos, nekramtytų nagų, nebūtų spuoguotas paauglystėj, nesišlapintų į lovą ir panašiai. Svarbu, kad mes, mamos, suteiktume jiems pasitikėjimo savimi, kad vien jau už tai, kad jie yra tokie, kokie yra, mes juos mylime ir kiti privalo bent gerbti.

Jei tai vaikas įsisąmonins, jam bus ne taip svarbu, jei kažkas jį trečioje klasėje pavadins "ryžu", "akiniuotu " ar dar kaip nors. Nes toks vaikas žinos, kad jis "ryžas" nuo pat vaikystės, bet už tai koks jis šaunus ir mylimas!  

Psichologės kontaktai:

vika.aniuliene@gmail.com

Mob. 8 654 49445