Skaitinėju kitų nėštukių blog‘us. Gera gera gera. Akis užkliuvo už vis kelintą kartą panašaus stiliaus komentarų: „man ir vėl kyla noras lauktis vaikelio“. Tada toks virpuliukas užlieja. Kažkas nori patirti tai, ką jaučiu ir aš...
Lapkričio 10 diena
Miego metas. Išjungiam TV. Miego noriu beprotiškai, o akys plačiai atmerktos. Vis tos mintys.
Ar tu nenorėtum būti nėštukas? Klausiu nedrąsiai šalia snaudžiančio vyro.
Matau kaip jis lėtai nusišypso. Nelabai.
Kodėl? Atrodo, tokio atsakymo ir tikėjausi.
Turėčiau daug ko atsisakyti, negalėčiau dirbti.
Bet argi tau neįdomu pajausti tą? Sužinot, kas tavyje vyksta, pajust kaip bumsi iš vidaus?
A, norėčiau! Nebent kokią savaitę...
Kodėl tik savaitę? Atsiranda dar viena lėta šypsena. Šį kartą pas mane.
Na...turėčiau daug ko atsisakyti.
O man kažko atsisakyti – ne kliūtis.
Paprastų darbų atsisakyti – niekis, negalėčiau įrengti jums būsto.
Tiesa. Apsikabinam ir užmiegam.
{pic:1}
Prieš tai aš spėju apgalvoti, kas būtų, jei laukimas truktų tik vieną savaitę? Arba kokią laukimo savaitę rinktųsi pajusti žmogus, jei tik galėtų? Pirmo trimestro savaitę, kada paprastai juntamas pykinimas ir nuovargis? Finalinę? Tada, kai bumsi? Visiems įdomus tas jausmas.
Aš kas dieną to laukiu ir vis nežinau, kokį šokį sušoks šiandien mūsų mažylis. Prisiklausiau, kad ir į kepenis stipriai įspiria, ir šonkaulius kaip reikiant pabaksnoja... Kantriai laukiu. Kol kas mažylis palei bamba švelniai duodasi. Turbūt ir yra įdomiausia ne pajusti kažkokį faktą, o stebėti kaip jis keičiasi.
Vyras ir Moteris su Dievo palaiminimu ir Meile sukuria stebuklą, kuris šauniai įsitaiso mamos pilvelyje. Stebuklas – kruopelės dydžio. Ir niekas iš šalies, išskyrus maistą, jam daugiau nėra duodama, pridėta, o jis sugeba išaugti ŽMOGUMI.
Niekas neįlenda į vidų ir nenupiešia jam antakių, blakstienų, nesuformuoja kojyčių ir rankyčių. Argi ne stebuklas? Argi ne stebuklas žinoti, kad visa tai vyksta tavyje? Net kai nejauti bumsiukų, kiekviena diena būna kitokia, nes žinai, kad tavyje kas minutę, kas sekundę vyksta gyvenimas, vyksta stebuklas.
Neatiduočiau nė vienos mūsų savaitės kitam, lygiai taip, kaip ir man neužtektų tik vienos savaitės...
Įdomu, ar kažko panašaus bandėte klausti savo vyrų jūs?
Būsima mama Evelina
Laaabai daili pora 😀
Parasyta tikrai labai graziai 😃 Taciau as asmeniskai, niekada nenorejau but nescia ir po nestumo mano nuomone ne kiek nepakito - nerealiai dziaugiuosi, kad kudikelis jau salia, o ne pilve. Ir tai visai ne del svorio pokyciu (priaugau apie 12 kilogramu, kuriu jau nebera) ar pykinimo rytais ( kankino ilgiau nei tris menesius), bet del sunkumo atliekant pacius paprasciausius darbus, ilgo laukimo, nuolatinio lankymosi pas gydytojus ir t.t. O gaila, nes vaikus visada labai mylejau ir norejau kuo daugiau...☹ Dabar, matyt, pasirysiu tik dar kokiam vienam kartui... Jeigu isvis pasirysiu...
labai graziai papasakota😀
Gražūs samprotavimai. Tiesa, vaikelio vystymasis - tai tikras stebuklas 😀
labai malonus geras jausmas kai žinai jog tavyje kažkas auga😀 juda, baksnoja. mano vyras norėjo pabūti nėštuku😀, bet man užteko kad jis taip su didelių ūpu mus prižiūrėjo😀
Labai įdomiai parašyta 😀 Šaunuolė 😉 Lauksiu kitų tavo Blog'u 😉
Labai įdomiai parašyta 😀 Šaunuolė 😉 Lauksiu kitų tavo Blog'u 😉
Lauktis tai kažkas nepaprasta kas skirta moteriai . . .mano vyras tikrai nenorėtų būti nėščiu😃 bet labai miela pasidaro širdy, kai pamenu kaip manim rūpinos ir pilvelyje buvusiu sūneliu 😀
mielos busimos mamos! kaip as jum pawydziu!baltai..mano dukrytei jau metai ir beweik 2men.bet kaip as ilgiuosi judesiuku!to laukimo-niu sujudek mazyle.ech..pamastau apie antra,tik ta krize skaudziai spaudzia.bet..as vel noriu lauktis.o draugem sakau,noreciau wisa gywenima buti nescia.. 😀
geras jausmas laukti stebuklo, o kai jis sujuda pilveli, taip gera gera, man daznai kutendo pirstukais😀neapsakomas jausmas. o vyro neklausiau, ar noretu buti nescias. jis visada kalbindavo mazaji gyventoja ir laukdavo, kada sujudes, o sis dar labiau pradedavo spardytis, kai tetis bendraudavo su juo😀
Labas visoms😀 Na taip vyras nestukas imanomas tik filme😀 cia buvo toks retorinis klausimas. Kodel dauguma vyru pasako ne? jiems sunku isivaizduoti kas neimanoma? As ir tikejausi neigiamo atsakymo, tiesiog man keista, kad jiems neidomu butu visa tai pajusti is vidaus, o ne is isores.
ejna sau😀 gerai kad as esu ne vyras😛 tokia privilegija turiu 😀 ir net zinia, kad reikes gimdyti(tiesa sakant apie tas baimes dar nespejau pagalvoti, nes baisu net galvoti) man nesumenkina tos privilegijos😀
Labai miela, kad pasidalinat ir savo mintimis😀
grazus yra laukimo jausmas taciau jis skirtas tik mums moterims vyrai to niekad nesupras 😉
klausiau savo vyro ar noretu buti nescias, tai sulaukiau atsakymo Ne 😀, nes jis nezinotu ka daryti, ir tai taip atsakinga kad nesugebetu jo taip saugoti kaip saugau as 😀... mane sis atsakymas tenkina, nes suprantu ,kad jis manimi pasitiki 😀
Labai saunus pasakaojimas 😀 niekad neklausiau MB ar noretu buti nescias bet tikriausiai atsakymas butu ne 😃
na mano vyras ta pat atsake kad nescias buti tikrai nenoretu 😃 o maziuko spyrius ir taip pajuto uzdejas ranka zinoma tai netas pats kai viska jauti savo viduja 😀 tas jausmas neapsakomas buti nesciai labai gera karta pabuves negali sustoti 😃
labai idomu buvo skaityti , sekmes laukiant vaikelio 😀 mano vyras sake kad nescias but nenoretu, bet noretu pajaust kaip vaikelis spardos 😃 kiekviena kart laibai apsidziaugdavo kai spedavo ranka pajust kaip ispiria 😀