Karvių ir vėjo malūnų maniakai...arba kaip likome be mašinos

Šiemet susiruošėme su savo šeimyna pailsėti pas kaimynus, Latvijoje ir Estijoje. Pirmas punktas buvo pasiektas Ventspilyje, kur tiesiog užsikrėtėme karvių manija.

Atvažiavome, palikome savo daiktus išnuomotame bute, persirengėme ir nutarėme apžiūrėti miestą. Kai nuvykome į promenadą, pamatėme pirmą karvutę (karvė ant sūpynių). Ji man pasirodė tokia žavinga it mažas vaikutis, kuris tuoj tuoj pasiūlys sužaisti kokį smagų žaidimą smėlio dėžėje.

Visai šalia jos buvo juodas buliukas, matyt, jis vaidina apsaugininko vaidmenį:) O iš tikrųjų, tai juodoji naftos duodanti karvė - miesto klestėjimo simbolis.

Paskui susipažinome su sidabrine karvute, kuri labai patiko mūsų mažylei. Mes stovėjome prie jos visą pusvalandį, nes Gabytė lietė karvės ragučius, o mes su tėveliu sakėm, kad karvutė sako "Mu-uuuuu".

Kitą dieną nuvykome prie įspūdingo dydžio karvės - keliauninkės. Ji yra 4 m aukščio ir 7 m ilgio. Ji padaryta taip, kad primintų seną lagaminą, ant kurio priklijuoti lipdukai visų kitų miestų, kur ganasi panašios karvės.

Gal reikėtų kada ir į kitus miestus užsukti?:) Chm, nebloga idėja, tik kažin, ar vyras mane palaikytų:)

Ventspilio vaikų parke mes netikėtai sutikome miegančią karvutę. Pamačiau ją ir iškart įsimylėjau, nes tuo metu būčiau viską atidavus bent už 10 min. saldaus miego.

Šalia jos ganėsi geležinių buliukų grupė. Prisipažįstu, jie pasirodė gana išvargę.

Na, ir pabaigai pasilikome mūsų smagų susipažinimą su labai ryškia karvute, prie kurios sugebėjome nusifotografuoti tik vėlai vakare, kadangi ji - viena mėgstamiausia mažų vaikučių.

Dieną prie jos liptę lipa įvairaus amžiaus vaikai, eilės tokios, kad primena sovietų laikų pomidorų eiles parduotuvėse:)

O svarbiausia karvė - tai stovinti ant molo bei pasitinkanti laivus - karvė jūrininkė dryžuotais marškiniais. Žinokite, šalia jos pasijutome su Gabyte it kokios skruzdelytės.

Na, bet Ventspilyje mes praleidome dvi dienas ir pajudėjome link Estijos, kur užsikrėtėme nauja manija - tai vėjo malūnų ir švyturių.

Pamatę vieną, tiesiog nebegalėjome sustoti ir vis ieškojome kitų. Gal šias manijas mūsų neapsakomi karščiai sąlygoja?:D :D :D Vienaip ar kitaip, pradžioje susipažinome su Seidlos vėjo malūnu, kuris yra vienintelis Estijoje veikiantis olandiškas vėjo malūnas.

Šiame malūne miltai malami vėjo jėga, kaip tai buvo daroma senais gerais laikais. Tai malūnas - muziejus, Jūs galite apsilankyti jo viduje ir, jeigu Jums pasiseks, tuomet pamatysite tenai dirbantį malūnininką bei išgirsite jo pasakojimų. Mums su vyru teko apsižvelgyti tik aplinkui, kadangi Gabytė smigo likus 5 min. iki atvykimo prie malūno.

Kitą eksponatą mes netikėtai sutikome Hiumos saloje, kai tik persikėlėme su keltu iš žemyno.

Bet labiausiai mus visus sužavėjo (drįstu teigti, kad ir Gabytę, nes ji labai garsiai spygavo tai pamačiusi) 5 Angla malūnų "šeimynėlė", esantys Saaremos saloje. Beje, tai vienintelė likusi vėjo malūnų kalva Saaremos saloje.

1925m. Angla buvo sudaryta iš 13 gyvenviečių ir jose buvo vėjo malūnų, tačiau iki mūsų laikų išliko tik šitie. Vienas iš jų buvo atidarytas, tad mes susipažinome su vėjo malūnu iš arčiau. Ganėtinai įdomu buvo atsidūrti malūno viduje, pamatyti kaip ir kas ten anksčiau vyko.

Žinoma, mūsų kelionėje pasitaikė "restauruojamų" vėjo malūnų, kurie tiesiog stovi ir primena, kad anksčiau tarnavo žmonėms, o dabar jų egzistavimą pakeitė kiti, daug sudėtingesni mechanizmai.

Norėjome apsilankyti vėjo malūno kavinėje, tačiau ir vėlgi mūsų mažoji keliauninkė smigdavo būtent tuomet, kai privažiuodavome, o grįžti atgal nebesinorėjo, tad apsiribodavome foto:)

Na, ir pabaigai mes pasilikome Eemu vėjo malūną, esantį Muhu saloje. Šis malūnas yra Linnuse kaime vos 1 km nuo tiltelio, jungiančio Saaremą su Muhu sala. Jis yra Saaremos salos simbolis, vaizduojamas daugelyje suvenyrų, o mums taip gavosi, kad su Saarema atsisveikinome būtent prie salos simbolio.

Matyt, todėl ir įvyko tas "juokingas" nutikimas su mašina. Papasakoti? Gerai, įkalbėjote. Taigi, atvažiavome į Muhu saloje esantį uostą ir planavome keltis į žemyną. Jau turėjome nusipirkę kelto bilietus, tad pravažiavome postus, pastatėme savo mašiną eilėje ir nuėjome į šalią esančią kavinukę pasistiprinti.

Užsisakėme pavalgyti ir tuomet aš pastebėjau, kad mašinos pradėjo judėti link kelto. Aš ir sakau vyrui: "Tai tu, eik, pastatyk mūsų mašiną ir ateik pavalgysim, juk vis tiek dar turim laiko iki kelto išvykimo."

Na, vyras, paklausęs manęs, paliko mašiną kelte ir...atneša mums pavalgyt, aš sėdžiu su mažyle ir matau, kaip išplaukia keltas....taip, taip, taip, tas keltas, kuriame yra mūsų mašina. Pirma mintis: "Gal, vyras vis dar ten?"

Bet nea, pamatau artėjantį ir mojuojantį man vyrą, pradėjau isteriškai juoktis ir šaukiu, kad bėgtų link kelto, gal, dar spės jį sustabdyti. Žodžiu, juokas pro ašaras. Bet nieko, vyras nuėjo pas uosto darbuotoją, paaiškino jam visą situaciją, mus informavo, kad keltas su mūsų mašina atvyks po valandos, mums belieka tik palaukti:)

Ačiū Dievui, kad tik valandą, juk tai galėjo būti paskutinis tos dienos keltas arba vienintelis arba...oi, daug minčių buvo mano galvelėje, bet gerai, kai viskas gerai baigiasi, taip ir mūsų atostogos pasibaigė su plačiom šypsenomis mūsų veiduose:)