Kartais gerai, kai vaikai suserga

Pilkos blakstienos pamažu liaujasi trūkčioti, kampučiuose susiūbuoja miegas.  Ryškiai raudonos vos pražiotos lūpytės nebyliai laukia progos nusišypsoti. Nevalingai. Ankstėliau  jos lyg išsiblaškę svirpliai pievoje bandė išgriežti be galo liūdnus, skausmo nuspalvintus garsus. Apsivijusi trapų žmogutį visai negalvoju apie nutirpusią dešinę ranką, pakirstą juosmenį. Vakaro prieblandoje klausausi rimstančio savo vaiko širdies plakimo.

 

 Ir man iš tiesų senokai berūpėjo vis dar žaloka mėsa mirkstanti aliejuje, nesušukuoti plaukai, ir šuns išdraskyto maišelio skiautės besiplaikstančios per visą kambary. Ir neišdžiaustyti skalbiniai ramiai laukė, o aš visai neskubėjau pas juos. „Palauk, mažuti, mamai reikia išdžiaustyti skalbinius“, „Palauk, mažuti, man reikia išrūšiuoti išdžiūvusius drabužėlius“, „Palauk, mažuti, kai tik išgersiu arbatą“, o gal net rūsčiau „ Palauk, ar ne matai, kad aš dabar dirbu?“  sakiau vakar. Šiandien aš dar nė karto nesiteisinau, neieškojau būdų pabūti laisva bent 5 minutes,  nedūsavau dėl neišmiegotos nakties, ar migdymo ilgesnio už patį miegelį ir net nepakėliau balso tono, nekaltinau jokių ožiukų, dygstančių dantų, blogo oro, pilno mėnulio žiūrinčio tiesiai į akis. Aš netgi nesiderėjau dėl 2 pasakų, kai jis norėjo 4, ir negailėjau uogienės ant košės, ir netgi leidau papildomai pasisaldinti cukrumi. Vakaro prieblandoje klausausi rimstančio savo vaiko širdies plakimo. Šiandien aš keistai lyg ir labiau myliu... Kartais gerai, kai vaikai suserga. Visu kūnu, visa siela, visa širdimi pajauti, koks tau tas mažas žmogutis brangus, pasitikrini kiek dėl jo gali, stabteli akimirkoms ilgoms ir su kiekvienu prisilietimu prie skruosto randi priežastį MEILEI.

beribei 

pasiaukojančiai 
tikrai

nieko neprašančiai

tyrai

visą galinčiai

atvirai

 

 Vieną rytą ta Meilė kvatojasi, žadina, kumščiuojasi, šaukia, suerzina, kartais net trukdo. „Ar gali paskubėt?“, „Ar baigsi?“, „Gana tos uogienės“, „Negaliu, mažuti, dabar tavęs pakelti, matai, kad turiu suplauti indus...“ ir viskas vėl grįžta į senas vėžes. Ir meilė susirango širdies kamputyje. Tuk tuk tuk... Tuoj vėl visa jėga suvirpės – kai ištars naują garsą, pataikys kamuoliuką į skylę, suvers kaladėles, pasaugos broliuką, pasakys eilėraštį, mandagiai pasisveikins, parodys savo piešinį, apkabins, nuoširdžiai juoksis. Tūkstančiai laimės akimirkų. Geriau jau vaikai niekada nesirgtų.