Kam įteikiame knygą "Visi mes esame vaikai"

Kaip gera pasvajoti ką darytume jeigu vienai dienai grįžtume į vaikystę! Ačiū visoms, kurios dalinosi savo norais ir svajonėmis. Knygos taip padeda mums persikelti į vaikystės dienas ir prisiminti, kas tuomet džiugino mūsų širdeles. 

Labai smagu pristatyti knygą "Visi mes esame vaikai", kuri skatina ne tik svajoti, bet  ir mylėti savo gimtąjį kraštą. Knygutėje gyvena aštuonios dainelės ir dvi pasakos kartu su širdį kutenančiomis iliustracijomis. Tie, kurie vėlais žiemos vakarais nori klausydami pasinerti į kitą pasaulį, knygelėje ras kompaktinį diską. Tie, kurie patys moka groti gitara, ras joje akordus, o smalsuoliai galės atrasti pasislėpusius miško gyventojus knygutės atvartuose. 

Knygutės autoriai - lietuviai Karolis Špinkis ir Indrė Bergner, gyvenantys Vokietijoje ir branginantys gimtinės tradicijas. 

"Visi mes esame vaikai" keliauja į net į dviejų MK narių namučius, kur ją perskaičius lauksime atsiliepimų!

Sveikiname ZARI: "tiksliai žinau, ką daryčiau vieną vasaros dieną vėl pabūčiau vaiku - lėkčiau kūlversčia pas močiutę, prisiskinčiau pilną dubenėlį vyšnių ir valgyčiau jas būtinai sėdedama ant močiutės namo laiptelių, sveikinčiausi su visais kaimynais ir glostyčiau katiną Pilkį. O svarbiausia - stipriai močiutę apkabinčiau ir pasakyčiau, kad ją labai myliu.... nes neprisimenu, ar spėjau jai tai pasakyti dar gyvai esant...")
- už nuoširdžiai perduotą begalinę meilę močiutei, žodžius, kurie mums primena branginti mums pačius brangiausius žmones..."

ir...

FLORYTE: "Oi, ta saldi vaikystė...Palįsčiau po serbentų krūmais, kaip senais laikais ir susikurčiau ten namus - virčiau valgį lėlėms, jas migdyčiau, vystyčiau ir sekčiau pasaką. O kai užsinorėčiau būti arčiau dangaus, įsikarčiau į medį. Ir ten susikurčiau namus. Kitokius - gal voro, o gal - paukščio. Būtinai pasisupčiau supynėse iki apsvaigimo, iki suvokimo, kaip vėjas tau švilpia pro ausis. Ir dar - suvalgyčiau močiutės keptą bandelę su uogienės įdaru. Ne vieną, daug bandelių - už visus likusius metus į priekį. Ir būtinai paprašyčiau močiutės tų bandelių recepto, kad ir mano vaikai galėtų ragauti tų nežemiškų skanėstų. O vakare, kai saulė per dieną būna įkaitinusi kelio dulkes, prabėgčiau basomis per tas dulkes. Nerūpestingai, šėliojant, neturint nė menkiausio įtarimo, kad kada nors tai baigsis. Šalia, pievoje, prieičiau prie besiganančio mano senelio arklio Šimelio ir savo maža rankute jį paglostyčiau - tokį didelį, šiltą ir gerą.
Ech, kaip seniai man niekas nesekė pasakų...Palaimingai užmigčiau beklausydama mamos sekamos pasakos apie katinėlį ir gaidelį...")
- už begales gražių vaikiškų akimirkų, užrašytų tokia raiškia, poetiška kalba ir už daug daug bandelių, kurių reikia atsivagyti už visus ateinančius metus :)"

AČIŪ dalyvėms!