Jei norite ko nors paklausti psichologo, rašykite tiesiog Mamyčių klubo forumo rubrikoje "Klausk psichologo". Aktualiausius ir įdomiausius klausimus iškeliame padiskutuoti į pagrindinį MK puslapį.
Mama dowll:
Paskutiniu metu mano penkerių metų sūnus tapo visai nepaklusnus, jei anksčiau nereikėdavo to paties kartoti kelis kartus, tai dabar ir po dešimto pasakymo nesusirenka žaislų, nepasideda rūbų į vietą.
Nuolat zirzia, kad jam nėra ką veikt, o kai pasiūlau papieštis, paspalvinti kartu ar pasimokyti raideles rašyti, jis atsako: ar čia darbas ir kad jis nenori to daryti,
Anksčiau to nebūdavo, piešdavome, konstruodavome ar šiaip gulėdavom kartu, o dabar jis to nebenori. Mąstau, gal čia todėl, kad mes išvykom į Airiją ir jis nebelanko darželio kaip Lietuvoje.
Ten, kur dabar gyvename, yra mažų vaikų, su kuriais jis galėtų žaisti, bet gal jam su jais tiesiog neįdomu, nes jie mažesni, o kiti didesni vaikai nelietuviai ir jis su jais nesusikalba.
Nors su vienu 2,5 metų berniuku žaidžia, moko jį lietuviškai, žiūri filmukus, bet neilgai – pažaidžia valandikę ir grįžta namo.
Ką daryti? Kaip elgtis, kad mano sūnus nebebūtų toks irzlus? Kaip sugrąžinti norą žaisti ir būti vaiku, nes dabar, mano manymu, jis tapo lyg mažas suaugėlis, nes jį supa beveik vien tik suaugę žmonės.
Atsako psichologė Vika Aniulienė:
Džiugu, kad atkreipėt dėmesį į savo mažylio pasikeitusį elgesį. Na ir motiniškas instinktas greičiausiai Jums nemeluoja. Jūsų mažylio elgesį gali įtakoti tai, jog pasikeitė gyvenama aplinka.
Mes, suaugę, pasikeitimus sunkiai išveriame: kenčia santykiai, darbingumas, atsiranda niūrumas, irzlumas. Skirtumas tas, kad mes mokam ir galim įvardinti tuos jausmus, o vaikas ne.
Nesupranta, nemoka, nežino, nes taip jaučiasi nebe pirmą karta. Kartu ir dėl to neramu ir baisu..."Tai ką? Dabar visada taip jausiuosi? Kas čia man yra?"
Mums visiems svarbu suvokti, kad net ir liūdnos akimirkos, sunkūs išgyvenimai yra labai naudingi. Mus pamoko kažko...
Jūsų situacijoj vaikas gali išmokti džiaugtis artimaisiais ir vertint draugus, užmegzti naujas pažintis ir jas išlaikyti, išmokti naują kalbą ir gyventi šalia naujos kultūros, išmokti tolerancijos ir pakantumo... kaip jis tai padarys jis dar galvoja, bando suprast ir suvokt.
Dėl to ir nepuola stačia galva į naują patirtį, nes nežino, kaip ją valdyt, kaip ją kontroliuot ir iš viso ką jausti: džiaugtis čia ta nauja patirtim ar ne, o gal pykti ar liūdėt?
Geriausia, ką Jūs galit padaryt, tai būti šalia. Padėt įvardint jam savo jausmus. Realiai jis dabar išgyvena netektį. Ir visai aš čia neperdedu. Neteko artimųjų, senelių, draugų. darželio, pažįstamos saugios aplinkos.
"Žinai, aš pagalvojau, kad tau turėtų būti labai liūdna, nes mes palikom Lietuvoj daug tavo draugų...Ką mania, jei šiandieną mes nupiešim kelis tavo draugus? Tu piešk savo draugus, o aš piešiu savo" (piešiant galima pakalbėt, ką draugai veikia, kokios jų nuotaikos? Kodėl? Ką mes jaučiam tiems draugams, kodėl būtent tokiomis spalvomis piešiam?)
"Žinai, o šiandien aš pagalvojau, kad tu turbūt pyksti ant manęs, kad mes išvažiavom iš Lietuvos? Aš sugalvojau, kaip jo galima būtų atsikratyti.... nori? Nupieškim tavo pyktį. Aš piešiu savo pyktį, tu piešk savo".
Galima aptarti, kodėl tas pyktis toks, kas jį sukelia, ką daryt, kad jo nebūtų. Vėliau pabandykit taip pataisyti piešinį, kad to pykčio nuotaika būtų pasikeitus pvz. užpiešti ryškesnėm spalvom, nupiešt širdučių ir pan.
Tai tokie terapiniai pratimukai, kurie padės ir jums ir vaikui labiau savęs įsiklausyti... čia lemiamą vaidmenį vaidina pokalbis ir kūryba. Nebūtinai piešimas, gali būti konstravimas, lipdymas ar žaidimas su lėlėm, galima naudot tas priemones, kurios labiausiai skatina vaiką atsipalaiduot.
Nesitikėkit greitų ir lengvų rezultatų – tiesiog žingsnis po žingsnelio visi turit apsiprast naujoje aplinkoje.
