Kaip paaiškinti vaikams apie tylą?

Kai visi nori atkreipti dėmesį, rėkti, išsiskirti, viską dažyti ryškiomis spalvomis ir nekantriai lėkti, taip norisi ištrūkti ten, kur ramu, gera ir gali girdėti net tyliai besileidžiančias snaiges. Sunkiausia susikaupti ir tylą pakelti vaikams, todėl verta pavartyti naują leidyklos „Nieko rimto“ siūlomą kūrinį vaikams – „Tylioji knygelė“.

„Tylioji knygelė“ – tai bendras rašytojos Deboros Underwood ir dailininkės Renatos Liwskos kūrinys nuostabų tylos pasaulį. Paveikslėlių knygelė pasakoja apie pačias įvairiausias tylos formas, kurios lydi vaiką nuo ryto iki vakaro: tylus pabudimas, paslapties šnabždėjimas, slėpynės, pirmosios snaigės, vakaro pasakaitė. „Tas teksto lakoniškumas ir iliustracijų saikingumas ir yra stiprioji knygelės pusė – ji taip nuostabiai subalansuota, kad, rodos, neturi ką dar pridėti, tiesiog vartai – lėtai, atsargiai – ir nuščiūva, nurimsta viskas viduje, o veide pražysta šypsena. Net ir labai talentingam menininkui reikia dar ir sėkmės, kad gimtų toks kūrinėlis“, – knygelę komentuoja lietuvių menininkė Sigutė Ach.

Ši knyga JAV tapo New York Times bestseleriu, pelnė daugybę apdovanojimų, įvertinimų iš leidėjų, bibliotekų ir skaitytojų. Knygos unikalumas turbūt pridėjo daugiausia pliusų skiriant įvertinimus. Tyla – sudėtingai paaiškinama tema vaikams, o jei ir paaiškinama – sunkiai įgyvendinama vaikų būryje. Tačiau dauguma užsienio skaitytojų gyria knygelę kaip puikų būdą vaikams tai suprasti, nusiraminti, susikaupti. Knygos vertėja, poetė Violeta Palčinskaitė pasakojo, jog tokią knygelę versti buvo daug sunkiau negu daug žodžių turinčią, nes kiekvieną žodį, kiekvieną raidę turi labai gerai apgalvoti ir pasverti, kad jis pritrauktų vaikus: „Nemanau, kad vien tiktai kuri nors knygelė sugebėtų nuraminti šėlstančius vaikus, ypač jeigu jie apskritai nedraugauja su knygelėmis... Bet tam yra suaugę, kurie bent jau bandys vaikui perskaityti su savais komentarais bei atkreipti mažųjų dėmesį į paslaptingą, turtingą ir prasmingą tylos pasaulį.“

Kam reikalinga tyla, vaikai dar patys gali ir nesuvokti. Bet autorė, vertėja ir dailininkė vienbalsiai sutinka, jog vaikams ji reikalinga tiek pat, kaip ir suaugusiems. „Kad išmoktų pabūti su savimi ir pamąstyti“, – teigia poetė ir knygelės vertėja Violeta Palčinskaitė. Dailininkė Sigutė Ach priduria: „Tik harmonijoje, ramybėje mes pradedame jausti save ir kitus. Jaukioje tyloje ištarti žodžiai greit randa kelią į  širdį, o ir patys išsitaria švelniai, nuoširdžiai.“ Psichologė Lina Gudaitė pasakoja: „Vakarų kultūroje labai daug triukšmo, be to, šeimose dažnai kaip fonas nuolat veikia televizorius ar radijas. Todėl tyla gali vaikus gąsdinti, kelti nerimą. Tylos supratimas ateina per šeimos pavyzdį. Tokios knygos svarbios, nes atskleidžia tylą, praplečia tylos sampratą, didina savęs ir pasaulio pažinimą.“

Pati autorė Deborah Underwood pasakoja, kad idėja knygai gimė sėdint bažnyčioje ir laukiant klasikinės gitaros koncerto pradžios. Tuomet ji pastebėjusi keletą skirtingų tylų – mandagi klausytojų tyla, atlikėjo šnabždesiai pasirengiant koncertui, visiškos tylos momentas prieš pat suskambant pirmam akordui... Tuomet rašytoja pradėjo mąstyti, jog yra ir dar daugiau tylos rūšių, ir gal netgi jų užtektų parašyti paveiklėlių knygai. Pirmoji knygos redaktorė pasakoja: „Tai buvo meilė iš pirmo skaitymo. Man Deboros tyla pasirodė unikali ir tokia vaikiškai tikra, pamaniau, kad skaitytojams tai patiks. Kai perskaičiau Deboros rankraštį, iš karto įsivaizdavau knygą su nuostabiais, švelniais ir ramiais Renatos Liwskos gyvūnų piešiniais. Suderinti rašytoją su iliustruotoju yra viena mėgstamiausių mano darbo dalių, ir galiu drąsiai sakyti, kad Renata ir Deborah yra svajonių komanda!“

Taigi, tyla būna įvairi, ji gali kelti baimę, gali būti nejauki, bet tuo pačiu kupina minčių, idėjų, gėrio bei kantrybės. Tyla dažnai tampa prabanga, mat vis pasiteisiname neturintys laiko susikaupti, ramiai pasibūti ar tyliai pabendrauti su bičiuliu. Kaip išeitį vaikams bei tėvams menininkė Sigutė Ach „Tyliąją knygelę“ siūlo „čiupti, kol yra. Tai tarsi geroji namų dvaselė, kiekvienam širdį paglostys, ir mažam, ir dideliam. Joje tiek daug subtilaus gėrio. Jos puslapiai – atokvėpis kasdienybės šurmulio išvargintai sielai.“