Šie psichologės patarimai pravers ne vienai mamytei, kurių vaikučiai vis dar su baime žvelgia į „baltus chalatus“.
Deimantė:
Nuo pat gimimo dukrelė yra priklausoma nuo gydytojų (mums sunki širdies yda) iškentėjom dvi operacijas, ne už ilgo teks atlaikyti ir trečiąją. Tačiau kiekvienas apsilankymas pas specialistus tarsi koks košmaras, mergaitė ryte net nenori eiti į laukutį, nes galvoja, kad eisim pas daktarus.
Tik atėjus į polikliniką pradeda verkti, isterijų didelių nėra, bet gydytojo neprisileidžia, tenka per verksmus atlikti procedūras. Nežinau, kaip mergaitę paruošti trečiai operacijai, kuri nenumaldomai artėja, ji jau viska supranta ir ta baimė išlikus labai didelė. Jai treji.
Psichologė Vika Aniulienė:
Mergaitei nuo pat pirmų dienų ligoninės ir daktarai nieko malonaus nedaro, dėl to ir atsiradus baimė. Ji visiškai pagrįsta ir natūralu, kad mergaitė labai bijo. Aš galiu patarti:
* Jokiais būdais nemeluokit mergaitei. Ji jau didelė ir su ja galima pasikalbėti. Jei ji klausia, ar važiuojam pas daktarę, nesakykit, kad ne, jei ištiesų yra kitaip. Nors ir išgirs nenorimą atsakymą, ji žinos, kad Jūs nemeluojat ir Jumis visada galima pasitikėt.
Jei klausia, ką darys, papasakokite, ką darys taip, kad ji suprastų: "ant tavo pirštelio uždės mažą žiogelį, kuris parodys daktarei, kaip plaka tavo širdutė. Nebijok tau visai neskaudės, gali net pakutenti..." Arba: "sesutė paims tau kraują, kad žinotų, ar jame nėra priešų. "Ar skaudės? Truputį gali skaudėt. Ar tau skauda, kai uodas įgelia? skauda, bet nesmarkiai..."
* Jei yra galimybės ir laiko, labai gerai būtų, jei patys daktarai būtų linkę viską smulkiai ir draugiškai paaiškint mergaitei. Ką daro, kas bus, ar skaudės...
* Jei yra galimybė, užsukite į polikliniką su mergaite tada, kai poliklinikoj lankotės ne dėl jos. Paiimti recepto, išrašyt močiutei vaistų, pasikonsultuot su gydytoju, duoti kraujo... Mergaitė pamatyts, kad į polikliniką eina visi ir ne visada ten nemalonu, be to iš Jūsų išmoks, kaip reikia elgtis.
* Galit nusipirkti daktarų amunicijos ir pažaisti daktarais. Tegul ji pagydo Jus ir Jūs pagydykit ją. Taip bežaidžiant galima labai nuo dūšios pasikalbėt. "Aš labai bijau, kai tu man duri adatą....tu irgi taip bijai?"
Galit suvaidinti operaciją. Taip per žaidimą mergaitė apsipras su tuo, kas jos laukia. Po operacijos laideliai ir aparatai ir po operacinis laikotarpis. Kadangi žinote tas ypatybes, nes ne pirmą kartą išgyvenat tai, tai situacija pateikt galėsit labai realistiškai.
Nepamirškit ir pati pasipasakot: "Žinai, aš labai bijau operacijos, man labai neramu bus, bet žinau, kad po operacijos tu daug geriau jausies ir kai išeisi iš ligoninės, nuveiksim kažką ypatingo. Labai noriu, kad tavo širdutė nesirgtų.."
Emilis anksčiau nebijodavo,neverkdavo,o paskutinį kartą nei pasvėrė,nei pamatavo,verkia,rodo,kad reikia eit pro duris☹ir skiepintis niekad nebijojo,o šįkart ir skiepint sunkoka buvo,ant kelių sėdėjo😀gal toks augimo periodas?
mano vyresnele ir paniskai bijojo gydytoju, nes nuo gimimo ir vis tik gyd ir gyd. Eidavom eilinio patikrinimo pas gyd avo verkdavo, klykdavo, neleisdavo pasiklausyti plauciuku. Bet, kai buvo du metukai, gime sesute. Ir kai sesei buvo vienas menuo, ejom visi ps gyd, gydytoja klausesi mazajai plauciukus, o as ir sakau vyresnelei "matai, sesei klausosi ir ji neverkia, gerklyte ziuri ir neverkia, nes neskauda". Nuo to laiko pasibaige baime gyd, net kraujuka noriai duoda imti is pirstelio.
Smagu, kad Rusnytė pripranta prie daktarų, bus lengviau pas juos lankytis😀 Na, o kad neįsileidžia mamos į kabinetą, tai matyt tokia tvarka, kad ir labai žiauriai tai atrodo☹
Mūsų mažylis nedažnai susiduria su daktarais, tai ir baimės nebuvo iki tol, kol nepakliuvom pas labai grubią gydytoją (lankėmės pas LOR specialistę) Po to net ir pamatęs mūsų maloniąją daktarę, vaikas verkdavo ir priešindavosi bet kokiai apžiūrai. Laimei, ta baimė baigia praeiti, neseniai buvom pas daktarę, tai neišliejo nei vienos ašarėlės😀