Kaip bendrauti su žmogumi, sergančiu sunkia liga

Iš mamos klausimo:

„Neseniai sužinojome, kad viena teta, jai dar nėra 40, serga vėžiu. Buvo atlikta operacija, po to -chemoterapijos kursas. Norėčiau paklausti, kaip tokioje situacijoje elgtis susitikus (netrukus bus 40 metų gimtadienis): ar klausti apie tai, užjausti? O gal drąsinti? O gal išvis apie tai nekalbėti ir laukti, kol kalbą pradės ji? Nes jos šeimoje yra du mokyklinio amžiaus vaikai. Nežinau, kiek ji jiems yra ko pasakojusi“.

 Sveika, 

Geras tavo klausimas jau tuo, kad jis aktualus daugybei žmonių. Didžioji dalis, nežinodami, kaip bendrauti su ligoniu, ima jo vengti.  Kiti, prisigraibę informacijos apie stebuklingus vaistus ar priemones, kiša visa tai ligoniui ir primygtinai siūlo išbandyti. 

Gali būti, kad atsiranda ir piktų žmonių, besidžiaugiančių artimą ištikusia nelaime, narstančių jo nuodėmes ir žinovo tonu aiškinančių, už ką šis yra baudžiamas.  Ir tik nedaugelis sugeba su ligoniu nuoširdžiai bendrauti, jautriai jį išklausyti, pasiūlyti tinkamą pagalbą ir kiek įmanoma padėti reikiamu metu.

Svarstydama, kaip atsakyti į tavo klausimą, pamaniau, kad geriausiai atsakytų žmogus, kuris savo kailiu išgyveno vėžio diagnozavimą bei jo gydymą.  Mano kalbinta Virginija yra panašaus amžiaus, kaip ir tavo teta.  Jai taip pat buvo atlikta operacija, po to - chemoterapijos kursas. Šiuo metu jos liga yra sustabdyta.

Ką sakyti, o ko - ne?

Su Virginija kalbėjom telefonu.  Į klausimą, kokio bendravimo jai norėjosi iš aplinkinių, moteris atsakė, kad įprasto, natūralaus, nuoširdaus.  Įvairiais gydymosi etapais ligoniai išgyvena skirtingus jausmus, todėl aplinkinių jautrumas jo išgyvenimų niuansams yra svarbus.  Be to ir patys ligoniai yra skirtingi, todėl kiekvienu atveju būtinas individualus priėjimas.

Yra tam tikrų dalykų, kurių nedera sakyti bet kokia liga sergantiems žmonėms, įskaitant sergančius vėžiu.  Visiškai netinka nutaisyti ašarotas akis, reikšti užuojautą ir teirautis: "O kas dabar bus?", "Kaip tu gyvensi?", "Vargšeliai tavo vaikučiai.  Kaip jiems bus sunku." ir pan.  Tokiems graudenimams - ne, ne ir dar kartą  ne!  Jie gniuždo žmogų, priverčia ligonį pasijusti išmestu į užribį.

 Kaip bendrauti? 

Svarbu leisti šnekėti pačiam žmogui. Svarbu jį išklausyti. Jei matai, kad ligonis noriai kalba, gali teirautis apie ligą, apie jį gydančius gydytojus.  Natūralu, jei paklausi, kokia dabar ligos stadija, ar reikia pagalbos, kokiu būdu galėtum dalyvauti šiame procese.

 Nereikia pasakoti kitų gerai ar blogai pasibaigusių analogiškos ligos istorijų.  Kiekvienas atvejis yra unikalus, ir svarbu, kad žmogus pasitikėtų jį gydančiu gydytoju. Jei ligonis teiraujasi, kokios tai informacijos,  atsiliepk ir paieškok, ko jam reikia.  Girdėk, ką ligonis sako, ir kokios pagalbos jis nori.

 Vėžio gydymas yra brangus, tad šiltai nuskambėtų pasiūlymas padėti finansiškai.  Jei ligonis tuo metu atsisakytų, pakviesk kreiptis tada, kai reikės.  Pasiūlyk savo prisidėjimą konkrečiais veiksmais: gal vaikų priežiūra, gal pagalba ieškant reikiamų vaistų, gal transporto paslauga ar dar kuo.  Svarbu, kad tai būtų nuoširdu, ir ne tik žodžiai, o, esant reikalui, ir konkretūs veiksmai.

 Šios rekomendacijos yra bendro pobūdžio, todėl pasikartosiu, kad svarbu jausti situaciją, ligonio nusiteikimą, būti pakankamai jautriu. Bet kokiu atveju geriau yra žmogų pakalbinti, nei likti nuošaly ir ligonio vengti.

 Ir man iš pradžių buvo nedrąsu skambinti Virginijai.  Tačiau supratau, kad, jei ji nenorės kalbėtis, tai taip ir pasakys, o aš paprastai priimsiu jos valią.  Pati juk teigiu, kad geriau paklausti, nei nutylėti.  Virginija mielai sutiko pasidalinti savo patirtimi, ir dabar aš perduodu jos mintis.  Tikiuosi, kad ši informacija padės jums tinkamai bendrauti su sergančiais žmonėmis ir tuo sušildyti nelengvas jų sunkios ligos dienas.

Linga Švanienė

NLPt konsultantė

Mob.tel.8-679 66811

El.p. neurokodas@gmail.com

www.neurokodas.lt