Mūsų Antanui dar tik 7,5 mėn., bet su juo teko jau ne vienuose giminių bei draugų namuose pasisvečiuoti ir pastebėti šiokių tokių svečiavimosi su mažyliu skirtumų. Kai Antanukas buvo mažesnis, apibendrintai galėčiau sakyti iki maždaug 5 mėn. (o pirmąjį kartą svečiuose apsilankėme, kai Antanui buvo maždaug 3 mėn.), didžiąją laiko dalį svečiuose jis tiesiog pramiegodavo, ypač kai su vežimėliu išstumdavome jį į kiemą ar balkoną. Nuo maždaug 5 mėn. Antanukas tapo mažuoju tyrinėtoju ir didžiąją laiko dalį nebe miega, o prabūdrauja. Svečiuose Antanas būna kitoks nei namuose: labai daug tyrinėja aplinką, žmonių veidus, naujus objektus, įsiklauso į įvairius garsus (labiausiai mūsų mažylį domina ramūs, aukštesni aplinkinių, ypač vaikų, balsai, o baugina didelis triukšmas ar skardus juokas); dažniau matomiems žmonėms šypsosi, o ne taip dažnai matomų žmonių labinimui šiek tiek priešinasi – traukia rankytę. Kol kas Antanas svečiuose ganėtinai ramus, tad viešnagės pas brangius žmones mums išlieka vienas didžiausių malonumų.
Pasiruošimas į svečius su sūneliu visada toks pat: į krepšį įsidedu vieną ar du žaisliukus, kurie labiausiai traukia mažylio dėmesį, komplektą drabužėlių pasikeisti, sauskelnių, drėgnų servetėlių, kremuką, paklotėlį, pastaraisiais mėnesiais jau tenka dėtis ir vaikiškų košyčių arba vaisinių tyrelių. Svečiuose dažniausiai pasiprašau karšto vandens, kad galėčiau košytes indelyje sušildyti.
Kai Antanas buvo mažesnis, paguldydavau jį ant sofos arba laikydavau vežimėlyje, o kai paaugo, išmoko šliaužioti, prireikė daugiau erdvės, todėl dabar neretai pasinaudojam didesniu paklotu arba retsykiais leidžiu pašliaužioti tiesiog ant grindų, ypač kai lankomės pas senelius, neretai pasisodinu ant kelių arba panešiojam ant rankų.
Svečiuose pas senelius, prosenelius, tolimesnius gimines
Dažniausiai svečiuojamės pas artimuosius, ypač pas Antanuko prosenelius, gyvenančius visai šalia mūsų. Prosenelių namuose Antanukas jaučiasi laisvai, mat senoliai niekada nepyksta, jei Antanukas tiesiog nušluoja ant grindų tai, kas padėta ant stalo, ima traukioti užuolaidas ar panašių, kaip proseneliai sako, „šposų“ iškrečia. Ir prosenelių, ir senelių namuose Antanukas turi savų žaisliukų, kurie visada laukia aplankančio mažojo jų šeimininko.
O jei ir nėra namuose, kuriuose svečiuojamės, žaisliukų, ne bėda: kiekvienuose namuose nesunkiai galima rasti „natūralių“ žaislų – stiklainių dangtelių, šaukštelių, plastmasinių dubenėlių ir pan. Vienos viešnagės pas mano krikšto mamą metu su „natūraliais“ žaislais ir išsisukome. Tiesa, viešnagės pas senelius per didžiąsias metų šventes ypatingos: Antanas visada su šypsena sutinka kituose miestuose gyvenančius vyresnius ir mažąjį pusbrolius.
Svečiuose pas draugus, turinčius vaikų
Lankytis namuose, kuriuose yra vaikų, sakyčiau, mums išties lengva, mat tarp vaikų Antanukas gerai jaučiasi ir dovanoja jiems daugiausia šypsenų. Kiek teko susidurti, draugų vaikai geranoriški, dalijasi savo žaisliukais, smalsaujasi apie Antanuką, jį kalbina.
Antanukas visada domisi mažaisiais, skiriančiais jam savo dėmesį. Vis dėlto, nepaisant to, kad draugų vaikai draugiški ir dalijasi savo žaislais, kol Antanukas buvo mažesnis, pirmiausia stengdavausi duoti tuos žaisliukus, kuriuos įsidėjusi turėdavau pati.
Svečiuose pas draugus, neturinčius vaikų
Ne kartą teko viešėti ir pas draugus, neturinčius vaikų. Esminių skirtumų negalėčiau įvardyti, išskyrus tai, kad nėra mažųjų pagalbininkų, padedančių prižiūrėti Antanuką :-)
Kol sūnelis dar nedidelis, su buvimo svečiuose taisyklėmis neteko susidurti. O koks bus Antanuko „smalsučio amžius“, nežinia. Galiu pasakyti, kad aš pati nesistengiu sukurti taisyklių mūsų namuose besisvečiuojantiems draugų ar giminių vaikams. Na, nebent ima nešioti mano darbo „popierius“, tada jau sudrausminu... :-) Visada ūgtelėjusiems draugų vaikams turiu pasiruošusi flomasterių ar pieštukų, popieriaus piešti, kad visada turėtų ką veikti ir kad viešnagė mūsų namuose neprailgtų.
