Būna dienų, kai praeitis persiokioja lyg šešelis.... Prieš beveik penkerius metus likau nei našlė, nei draugė, bet apie viską iš pradžių.
Kai buvau keturiolikos, ėjau iš mokyklos namo pro miestelio darželį, ten stovėjo du iš matymo pažistami vaikinai, jie buvo keleriais metais vyresni, vienas iš jų buvo mamos draugės sūnus, maloniai pasisveikinau ir ketinau praeiti pro šalį, bet jie pačiupo mane - kas už rankų, kas už kojų ir įmetė įsniegą:)) Jie juokesi, o aš kaip tik supratau, kad įsimylėjau Andrių....
Mūsų santykiuose buvo visko, bet po šešerių metų draugystės jis man pasipiršo, aš sutikau ir skraidžiau padebesiais, o likus kelioms dienoms iki vestuvių jis mirė. Ką jaučiau nepapasakosiu, bet ką jaučiu dabar, galiu paaiškinti....
Andrius buvo Prancūzijos legiono karys, visada ramus, pasitikintis savimi, žinau, ką jaučiau jam - begalinę meilę, ir po septynerių metų pažinties sutikdama jį oro uoste vis dar nervinausi ir man drebėjo keliai. Mylėjau jį ir dabar myliu. Myliu ir dabartinį savo vyrą, bet ta meilė kitokia.
Buvau laiminga su juo, laiminga ir dabar, bet kitaip. Ir tas kitaip mane gąsdina. Tada Andrius visomis prasmėmis buvo stipresnis už mane, o dabar aš stipresnė už vyrą. Šiandien važiavau per miestą ir visur mačiau Andrių... ar tai kada nors praeis? Ar kada nustosiu verkti išgirdus mūsų dainą?
Ar kada nors labai susinervinusi ar nežinodama, ką daryt ir kokį sprendimą priimti, bėgsiu pas vyrą, o ne ant kapo pas JĮ? Draugės sako, kad jį idealizuoju, nes miręs jis nebegali manęs nuvilti. Aš su jumis sutinku, bet būna dienų kaip šiandien, kai galvoje sukasi tik kas būtų, jeigu būtų....
Dieve, kad tik jis būtų....
sutinku su eglike,manau tau reiketu ji paleisti...istikruju su juo atsisveikinti,sekmes
ir man siurpuliukai nubego kunu,tu nuostabi moteris,mama,zmona su viskuo susitvarkai kuo puikiausiai,gal tie prisiminimai nera taip blogai juk kazka gyvenime turi prisiminti kad ir kas tai butu ,sekmes.
Neuzvertus praeities lapo,negyvensi dabartim ir ateitim..... paleisk ji, paleisk ji ten,kur jis turi buti....
skaudi istorija labai ir numanau kaip yra sunku kai viskas primena ta laime kuria patyret budami kartu.... laikas gydo zaizdas, su laiku vis lengviau ir lengviau isgyvensit tuos prisiminimus 😉 sekmes 🌷
as ji kaip ir paleidau, susitaikiau ir priemiau visus man siunciamus isbandymus aukstai pakelta galva, bet buna tokiu dienu kai rodos viskas gerai, o prisiminimai grizta. sutinku jo broli, panasu i ji vaikina, isgirstu musu daina netycia, sulaukiu jo mamos skambucio. ir lyg netycia viskas, bet visa diena visi ir viskas man primena ji. esu laiminga, esu ziauriai laiminga jau vien del to, kad moku myleti! moku atleisti ir sugebu istverti😀
Jautri ir skaudi istorija, net šiurpuliukai kūnu nuėjo skaitant....stiprybės tau dėliojant savo gyvenimą, ieškant atsakymų į rūpimus klausimus 🤗 🌷 🌷 🌷
labai idomus pasakojimas.. 🌷 sakoma, kad mirusiuosius reikia paleisti, nes ju sielos negali iskeliauti. kad ir kaip skauda. gaila kad palieka mus tie, kurie myli ir kuriuos mes mylim. tenka gyventi toliau.
turi tobula seima, apie kokia svajojai. juk esi laiminga dabar? dziaukis tuo 😘 🌷
patyrei didžiulį skausmą..bet tai jau praeitis..paleisk jį..reikia gyventi dabar, mylėti, džiaugtis dabar...su buvusiu mylimuoju susitiksit Ten 😉 o gal jis ateis per tavo vaikus 😉
...gyventi čia ir dabar... Jums tinka, bet... Andrius visada liks tas kažkas, idealaus ir nealaus ir nereikia to jausmo gėdytis, ar kitaip jo vengti, su tuo susigivent reikia 😉, tai nerealus prisiminimas, kuriuo galėsite dalintis ir ryt, ir poryt, ir anūkam pasakot po daug daug metų, Jūs gyvenate dabar, turie tikslų, siekių, mažulį 😀, ir tai šaunu 😉... Nenorite paleist (kaip kiti šneka), ko ? prisiminimų? nereikia jų niekur paleist, prisiminsi visada liks Jumyse, reikia tik kito tikslo, kažko gražaus - gal mažulio kiekvienos dienos potyrių, šypsenos, užgaidų 😀, kažko kas nukreiptų dėmesį nuo minčių - kas būtų, jei būtų.... 😃
Labai jautru ir atvira.Atrodo, kad tai pasaka🌷
Tikrai skaudi istorija...Manau,draugės yra nerealiai teisios. Atrodo, kad tu pati dar vis "nepaleidi" to žmogaus, tiksliau, prisiminimų apie jį. Nenuostabu, kad tu laikai jį idealiu, nes "viskas" nutrūko, galima sakyti nuostabiausiame taške : pasipiršimas ir pan.
Tikrai, yra tame tiesos, kad laikas gydo žaizdas. Nežinia, kiek laiko praėjo jūsų atveju, gal per mažai dar tau, kad galėtum susitaikyti, kad žmogaus ,kaip kūno,nebėra.
O kad eini prie jo kapo - vėlgi, kokių tikslų siekdama eini?Ar kaip nusiraminimo ieškoti, ar kaip pas mylimąjį. Čia nieko keisto, jeigu nusiraminimo, nes daug kas ,stovėdami prie artimųjų kapo tarsi bendrauja su jais, nusiramina. Bet jeigu eini kaip pas mylimąjį - visa tai gali peraugti į liguistą jausmą. Tada, jau manau, reikėtų specialisto pagalbos. Bet tu pati žinai, kokie jausmai tave aplanko galvojant apie jį.
o dėl galvojimo, kas būtų, jeigu būtų...?Manau, reiktų galvoti, ką aš dabar turiu:nuostabų stiprų sūnelį, vaiko tėvą, kurį tu, manau , myli, nes nebūtum jam atleidusi kitaip.Galbūt, netgi, tavo miręs draugas dabar tau kaip angelas - sargas, kuris saugo jus.