Ar žinote, kad iki metų vaikas, žiūrėdamas į veidrodį, nesuvokia, kad mato save. Tačiau nepaisant to, mažiesiems paprastai patinka bendrauti su tuo „kažkuo kitu“ veidrodyje, ir veidrodis gali tapti puikia lavinamąja priemone.
Konsultuoja darželio „Auk sveikas“ psichologė Renata Garckija.
Veidrodis gali būti įdomia žaidimų priemone, tai pagalbos priemonė vaiko savimonės raidai. Kūdikiai, pradedantys po truputį valdyti savo rankytes ir kojytes, ima suprasti, kad „čia esu aš“, „aš galiu pajudinti ranką“, „aš galiu apsukti antklodę“. Kuo daugiau mažylis išmoksta, tuo labiau vystosi jo savimonė.
Pažintis su veidrodžiu
Kai vaikučiai išmoksta sėdėti ir pastovėti, veidrodžiai tampa jų traukos objektu. Įdomu, kad iki metų vaikas nesuvokia, kad tas berniukas ar mergaitė veidrodyje yra jis/ji. Jam vaizdas veidrodyje yra tiesiog įdomu, kaip ir bet koks naujas žaislas. Į tai, ką jis mato veidrodyje, vaikas reaguos kaip į kitą vaiką. Jam tai įdomu, jis nori pabendrauti.
Mokslininkai yra atlikę eksperimentą su tokio amžiaus vaikais – yra užtepę dažų ant kaktos ar skruosto. Matydami save veidrodyje, vaikai nesupranta, kad išsitepę yra jie, jie nebando nuvalyti dažų. Jie bandys paliesti veidrodyje vaiką, nuvalyti dėmę jam.
„Čia juk esu aš!”
Vaikai, sulaukę 1 -1,5 metų (ir vėliau), supranta, kad „aš ir esu tas vaikas veidrodyje“, tada jie bando nusivalyti dėmelę nuo savęs. Susiformuoja supratimas, kad aš esu aš, ir yra kiti žmonės. Vaiko reakcija, kai jis mato save ir atpažįsta save, simbolizuoja, kad tai yra didelis vaiko intelektinės raidos šuolis.
