Jonuko suvalgomos porcijos padidėjo (III)

Jonukas po vakarinio ritualo saldžiai miega savo lovytėje, o mamytė vėl sėda rašyti apie praėjusios savaitės mūsų valgymo ypatumus. Beje, kaip tik šiandien Jonukui suėjo 9 mėnesiai.

Oi kiek džiaugsmo Jonukui buvo šią savaitę, nes svečiavosi močiutė ir krikšto mamytė - numylavo, nubučiavo, savaime suprantama ir palepino, bet, ačiū Dievui, išvykus viešnioms, problemų dėl "susikalbėjimo" su Jonuku nebuvo, priešingai - mūsų gudročius išmoko rodyti ATE ATE.

Šią savaitę, kaip ir buvo planuota, Jonuko racionas pasipildė makaronais. Naudojau tą pačią maisto ruošimo techniką - išvirusi makaronus, sutryniau su "blenderiu" ir praskiedžiau mišinuku. J

uokingiausia būna, kai Jonukas, pasodintas valgyti, pirmuosius 2 kąsnius ragauja, raukosi, kilnoja antakius ir sprendžia - skanu jam ar nelabai. Mamytė pataikė - makaronai su mišinuku tiko.

Kitą dieną nusprendžiau makaronus išvirti su mėsyte, tačiau, po įprastinės pirmųjų kąsnių degustacijos, Jonukas nelabai buvo patenkintas nauju skoniu, bet, būdamas alkanas, "iš bėdos" pusę porcijos suvalgė.

Kartais būna tokių momentų, kai išvirti kažką valgyti pritrūksta laiko, reikia kažkur skubėti, tuomet padarau, kaip aš vadinu, "greitkošės" iš duoniukų ir mišinuko. Iki šiol naudodavau kvietinius duoniukus. Šią savaitę nupirkau rupių ruginių miltų duoniukų. Jie yra intensyvesnios skonio, tačiau Jonukui taip pat labai patiko.

Beje, pastarosiomis dienomis pastebėjau, kad pavalgęs ir žiūrėdamas į tuščią dubenėlį, pradeda zirsti, o anksčiau, pasisotinęs pradėdavo "dainuoti" ir purkšti košę iš šaukštelio. Nuojauta pakuždėjo, kad mano mažyliui reikia didesnių maisto porcijų. Neapsirikau, paruošusi didesnę porciją, nebesulaukiau zirzimo ir ilgesingų žvilgsnių į ištuštintą dubenėlį.

Kaip visada, nei viena savaitė nepraeina ramiai be kažkio įvykio. Šią savaitę taip pat buvo netikėtumų, tačiau jie nebuvo malonūs.

Sekmadienio vakarą man pradėjo svaigti galva, o ryte nepakilau iš lovos, nes buvo silpna. Jonuko tėtis buvo darbe. Anksčiau iš darbo grįžęs vyras nuvežė mane į priėmimą. Diagnozė - nervinis išsekimas ir poilsio trūkumas. Dvi dienas pragulėjau lovoje, nustojo svaigti galva. Laimei, svečiavosi mano mama ir sesuo, tai aš, gulėdama, lovoje nurodinėjau, ką ir kaip daryti, kaip pakeisti sauskelnes, kaip Jonukui paruošti valgyti ir t.t.

Naktį Jonuką tėvelis paguldydavo man prie krūties, o po žindymo perkeldavo vėl atgal į lovytę. Jonukui buvo neįprasta, kad juo rūpinasi, "ammm" daro ir duoda ne mama, tačiau neprieštaravo ir, kaip visada, su apetitu šveitė močiutės paruoštą maistą.

Šiandien jau viskas gerai, Jonuku jau pasirūpinu pati ir gyvenimas vėl teka įprasta vaga, tik stengiuosi save labiau patausoti ir daugiau ilsėtis.

Inesa