Jis myli ne mane

Mokykloje vis dar siaučia baisuokliškas virusas, iš kojų kas diena verčiantis vis daugiau mokinių. Šiandien daugelis jau pasipuošė kaukėmis. Minusas, kad man nuo jos rasoja akiniai.

Lapkričio 18 diena (27 nėštumo savaitė ir 1 diena)

Bet čia priėjo direktorė...gavau griežta įsakymą čiuožti namo ir nekišti nosies į darbą, bent jau kol toje terpėje situacija nepagerės.

Grįžtančią pasitiko katinėliai. Pasveiko. Atrodo, dar meilesni, nepaleidžia iš akių. Tarsi dėkoja. Ar matėte kada nors katinėlius, kurie nesugeba atsitraukti nė per žingsnį? Sėdžiu sau krėsle (na ten, kur karaliai pėsti vaikšto) ir girdžiu duris kažkas „krepšt krepšt“. Neiškenčiu – atidarau.

Suguža du gražuoliai. Šast ant kelių ir murkia. Žinant, kad per naktį šioje patalpėlėje apsilankau bent 3 kartus, kartais toks meilumas pradeda šiek tiek erzinti. Nors meluoju. Iš tiesų nepaprastai gera, kai nesijauti vienišas. Visada žinai, kad yra, kas tavęs laukia, ilgisi...

Dar geriau, kai tavęs laukia ir žmoniškos širdelės. Mano vyras po mažu pratrūksta. Retai mėgsta „išlieti“ savo širdį.

Vakar glostė pilvelį.

Suspurdėjo.

Vyras: ar jautei?

Juokiuosi.

Šiandien išdrįso pasakyti, kad labai labai jaudinasi, todėl kas minutę ir klausinėja, kad nuolat apie MUS galvoja, kad dėl MŪSŲ pergyvena, kad MES jam patys svarbiausi, ir galiausiai supratau, kad jo širdis nebepriklauso man vienai, nuo šiol jis myli ne mane, o MUS.

Ir tada supranti, kad nereikia nieko daugiau, kad atsirastų sparnai... Tada supranti, kad paprastume ir slypi visas nepaprastumas...

Nėštukė Evelina