Jaučiuosi ypatinga tapusi MAMA...

Bet dabar jau 29 dieneles mes visi kartu, galime apsikabinti, pasiguosti vienas kitam, pasidžiaugti vienas kitu ar tiesiog supratingai patylėti.

Dabar esu kupina naujų jėgų, net pati nežinau, iš kur jos kas dieną atsiranda, kai naktys bemiegės. Pilna naujų idėjų, tikslų, siekių, kuriuos užsibrėžiu sau įgyvendinti dėl mūsų šeimos. Ir tikiu, kad man pavyks, nes mano angeliukai įkvepia man kasdiena stiprybės, jų šypsenos, bučinukai, apsikabinimai turi nepaprastų galių :)

Pripažinsiu - dabar gyvenimas visiškai kitoks nei buvo, bet jis dabar dar geresnis. Jaučiuosi geresnė, "turtingesne", ypatingesnė, atsakingesnė tapusi MAMA. Žinoma, pirmomis dienomis buvo visko...Ir ašarų lyg kažkas būtų kašką atėmęs, bet už tai davęs kažką kitą.

Ir baimės, kad viskas nebebus taip, kaip buvo, ir santykiai su vyru jau bus kitokie. Taip pat užklubdavo bejėgiškumas, kai sūnelis verkdavo, o aš niekaip negalėdavau jo nuraminti, nemokėjau paguosti ar tinkamai paduoti krūtį...

Bet pagaliau, kai mes beveik jau mėnesiuką kartu, aš galiu drąsiai pasakyti, kad viskas gerai. Kad aš mokausi kartu su savo mylimiausiais vyrais - gyventi iš naujo. Džiaugtis vėl tuo, kas jau buvo atsibodę, sakyti tai, kas atrodė banalu ir jausti tai, kas yra iš tikro nuoširdu ir tyra.

Rodos, dar norėčiau daug ką išsakyti visoms čia besilankančioms, su kuriomis bendravau visus tuos 9 mėnesius, toms, kurioms galėjau pasipasakoti, su kuo galėjau pasitarti, pasijuokti ar tiesiog pabendrauti, toms, kurios buvo nuoširdžios ir net padrąsindavo.

Bet tas jausmas toks nuostabus, kad negaliu jo aprašyti žodžiais, bet vis dėlto tikiuosi, kad šis tekstas kiekvieną privers bent nusišypsoti!!!   :)