Svajoti mėgstu, tačiau neretai svajoju pavėluotai. Pavyzdžiui, gimus mūsų pirmagimei ir jai kiek paūgėjus, sugalvojau, jog kūdikio kampelio interjero įgyvendinimui norėčiau tokios mėnulio formos lovelės, bet pirmagimė į tokią nebetilptų, todėl dabar galiu svajonę dvigubinti - svajoti apie antragimį ir tokią lovelę jam.
Iš tiesų, galvodama apie vaiko kambario vizijas sugrįžtu prisiminimais pirmiausia į savo vaikystę, o tada prisimenu ir vieną aktualų pokalbį su motinyste besidžiaugiančia klasės drauge. Šioji nedrąsiai pasvajojo, kad norėtų netrukus ir antrojo vaikelio. Bet... Reikia didesnių namų. O aš paprieštaravau. Bandžiau priversti pasvarstyti, ar tikrai vaikams reikia didelių namų. Tai mes, suaugusieji, galvojame, kad reikia. Manau, vaikai moka laimingi gyventi ir mažuose namuose.
Pati su broliu užaugau nedideliame dviejų kambarių bute ir augdama niekada negalvojau, kad mums maža vietos. Tik užaugusi, grįždama į namus jau dabar niekaip nesuprantu, kaip mes tilpdavome. Tilpdavome, nes juk kiek daug laiko praleista kieme, daugiabučio laiptinėje ar mokyklos stadione kartu su kitais vaikais.
Nepaisant to, kad tikrojo vaikų kambario neturėjome, mane vaikystėje labai džiugino tas laikas, kai tėvai butą remontuodavo arba tiesiog sugalvodavo perstumdyti baldus. Visada padėdavau tapetuoti sienas, o vėliau būdama vyresnė įsismagindavau ir savarankiškai kažką perstumti ar pertvarkyti kol tėvai darbe, o jiems grįžus laukti jų reakcijos.
Pasakodama apie išsvajotą kambarį pirmiausiai pagalvoju apie du dalykus: pirma, bendras kambario vaizdas neturėtų per daug sufleruoti, kokios lyties vaikas jame įsikūręs, ir, antra, kambario atmosfera turėtų leisti pasijusti esant kažkur arti natūralios gamtos.
Mano vaikas artimiausiu metu savo atskiro kambario neturės, bet kai turės, norėčiau, kad kambario erdvėje keletą funkcijų atliktų lova ir jos prieigos. Lova įkurdinta tarytum namelyje ant medžio būtų tobula. Tam, kad vaikas ją pasiektų, reiktų pasitelkti lipimo į medį įgūdžius. Arba lova, kurią įmanoma paslėpti uždengiant užuolaidomis. Tokioje lovoje vaikai galėtų žaisti "teatrą". Žinoma, nepagailėčiau savo finansų geram lovos čiužiniui, kad miegas būtų gilus, saldus ir kokybiškas.
Natūralios gamtiškos spalvos ir jų atspalviai (žalia, ruda, pilka, geltona, mėlyna, balta) turėtų vyrauti mano vaiko svajonių kambaryje. Ne veltui renkant kambario spalvas ir stilių semčiausi idėjų iš natūralios ar sukultūrintos gamtos: miško, sodo, pievos, vandens telkinio, zoologijos sodo.
Nepasakyčiau, ar tikrai rinkčiausi vieną konkretų vaikiško kambario stilių. Ko gero, derinčiau skirtingų stilių (klasikos, vintažo, country, provanso, skandinaviško) detales arba tiesiog sukurčiau individualų tik mano vaikams pagal jų pomėgius ir norus patinkantį stilių.
Kambario apšvietimo atveju daugiau dėmesio skirčiau ne vizualiniam šviestuvų vaizdui, o tinkamam ir pakankamam erdvės apšvietimui bei tam, kad į kambarį patektų nemažai natūralios šviesos. Turbūt nekabinčiau užuolaidų.Kambarį funkciškai bandyčiau planuoti taip, kad būtų erdvė, kurią laikas nuo laiko būtų galima atnaujinti nekeičiant kitų kambario vietų. Pavyzdžiui, pastatyčiui molbertą ir padėčiau piešimo priemones, bet, pabodus piešti, molbertą pakeisčiau kitu, ir užsiėmimui smagiu, ir vardan vaizdo gražiu, daiktu.
Tai toks mano šią akimirką išsvajotas vaikų kambarys. Svajone pasidalinsiu ne tik su Mamyčiu klubu, bet būtinai ir savo vyru. Na, kad tikrovėje svajonę sparčiau realizuotume ir bent virš lovelės pakabintume inkiliukus, panašius į matomus nuotraukoje.
Visos nuotraukos iš interneto platybių.
Šaunu!!! Mes irgi norim kambario arčiau gamtos 😉
Labai gražios mintys ir nuotraukos 😀👍