Ar jūsų keturmetis-penkiametis kalbasi su savimi? Ar jis žaidžia su kažkuo ir nuolat kalba? Jei taip, vadinasi, jūsų vaikas turi slaptą „draugą“. Kodėl vaikai juos „įsigyja“ ir ar tai nėra blogai?
Ar turėti „slaptą draugą“ normalu?
Pasak psichologo Antano Mockaus, toks 4-5 m. vaiko elgesys yra normalus. Kai kurie tokio amžiaus vaikai susikuria įsivaizduojamą draugą, gyvūną.
Įsivaizduojamas draugas palaiko draugiją žaidimų metu, bendravimas su juo padeda saugiai išreikšti ir išgyventi jausmus (teigiamus ir neigiamus), įveikti stresines situacijas.
Tai galimybė pačiam kontroliuoti kitą asmenį, ypač, kai vaikas nuolat kontroliuojamas. Tai, kad vaikas turi įsivaizduojamą draugą, dar nereiškia, kad jis jaučiasi vienišas.
Įdomu tai, kad toks elgesys labiau rodo, jog Jūsų vaikas turi lakią vaizduotę, yra kūrybingas.
Kodėl vaikai susigalvoja slaptų draugų?
Tarp psichologų nėra aiškaus sutarimo, dėl kokios priežasties atsiranda neegzistuojantis draugas: dėl dėmesio trūkumo ar, atvirkščiai, perdėto dėmesio.
Manoma, kad bendravimas su įsivaizduojamais draugais labiau būdingi pirmagimiams ir vaikams, kurie auga vieni.
Kada išnyksta tokie „draugai“?
Dažniausiai įsivaizduojamas draugas išnyksta pradedant eiti į mokyklą. Vėliausiai jis turėtų išnykti paauglystėje. Reaguojant į vaiko situaciją nereikėtų pulti į kraštutinumus: nei perdėtai skatinti vaiką bendrauti su jo įsivaizduojamu draugu, nei visiškai uždrausti.
Svarbu, kad šis įsivaizduojamas draugas nebūtų kliūtis bendraujant su realiais vaikas. Manau, kad tėvai galėtų skatinti bei drąsinti bendravimą su realiais draugais, su kuriais būtų proga įgytų smagios ir malonios bendravimo patirties.
mano dukrytei gruodyje bus devyneri megsta issivaizduot nematomus draugus ,kaip fejos ar panasiai,tai pasireiskia kaip ilgiau pabuna be draugiu realiu filmuku prisiziuri