Igno puoduko reikalai

Oi tie puoduko reikalai!  Mūsų  mokslai prasidėjo, kai sūneliui Ignui buvo metai ir keturi mėnesiai (dabar metai ir septyni mėnesiai). Tas laikas sutapo su  atšilusiais orais,  tad buvo galima po namus lakstyti tik su  trumpikėmis.  Dabar visi sako, kad vaikas savo kūną pradeda jausti maždaug nuo 2 metų ir anksčiau jis sąmoningai neišmoks atlikti  reikaliukų ant puoduko. Kadangi laukiam šeimos pagausėjimo rugsėjį, labai norėjosi, kad Ignas per vasarą išmoktų naudotis puoduku iki antrojo mažylio gimimo.  Be  to, vaikas atitiko dauguma požymių, kad jau gali pradėti mokytis. Labai tikėjausi, kad viskas bus paprasčiau, bet....

Niekur  per daug neskubėjome, tad pradžioje vesdavomės kartu į tualetą ir rodydavome, kur reikaliukus atlieka mama ir tėtis ir visi dideli. Juk vaikui labai svarbu jaustis dideliam! Kadangi gyvename nuosavame name, įsigijome du puodukus, vieną pastatėme pirmame aukšte kitą - antrame, kad nereiktų bėgioti.  Pastatėme juos tualetuose, kad vaikas suprastų nuo pat pradžių, kur reikia atlikti reikaliukus.  Puodukai paprasti, be jokių žaisliukų, muzikėlių.

Teko pavargti pirmą kartą, kol pavyko pasodinus pagauti  'sysiu', kad suprastų, ko gi čia ta mama ir tėtis nori. Ant puoduko sodindavome dažnai, atsikėlus ryte, po pusryčių, prieš pietus, paskui prieš pietų miegelį, atsikėlus, prieš einant į lauką ir grįžus. Pirmąją savaitę dar dėdavome sauskelnes, o puodukas buvo daugiau tiesiog pratinimasis ant jo pasėdėti. Pavykus padaryti džiaugsmingai plodavome, girdavome,  emocingai džiaugdavomės. Kai jau išsėdėdavo ant puoduko, pripirkome  gražių, spalvotų trumpikių ir nusprendėme sauskelnių dienos metu nebedėti, palikti jas tik nakčiai.  Kadangi daug laiko leidome  namie ir savame kieme, tai  dažnos avarijos negazdino. Pradžioje  balų neskaičiavom, išdžiaustytų trumpikių irgi (trumpikių turėjom 7 poras, tai visas ir sunaudodavom ir dar trūkdavo). Ir kaip mūsų tėvai nepavargdavo skalbti, džiaustyti, džiovinti, lyginti vystyklų ir ne kelis mėnesius, o nuo pat  gimimo... Man kantrybės pradėjo trukti  gan greitai. Paklausus, kur reikia daryti 'sysiu', puikiai rodė kur, lyg ir suprato esmę, bet vis tiek kelnės šlapo. Aš gi  naiviai tikėjau, kad mums pavyks išmokti viską per maždaug mėnesį, o čia jau  ir  vasaros vidurys atėjo. Pradėjo kankinti abejonės, gal  per anksti. Tik nesinorėjo vaiko  laikyti su sauskelnėmis karštomis vasaros dienomis, nesinorėjo mesti pradėto darbo. Ignui irgi nusibodo nuolat būti sodinamam ant puoduko, pradėjo nebesisėsti, priešintis. Savaitei pristabdėme mokslus.

Paskui ėmėmės kitos taktikos. Pradėjom rodyti žurnaluose ar knygutėse, kur rasdavome kokį puoduką ar vaiką sėdintį ant puoduko, pasakodavome, koks tas vaikas didelis, koks šaunuolis, kad daro ant puoduko, kaip jam smagu. Ignas labai kreipdavo į tai dėmesį, vartant antrą ar trečią kartą tą patį paveiksliuką vis rodydavo pirštu. Taip pat pradėjom vesti žaisliukus daryti 'sysiu ir kaku', girdavom žaisliukus. Po tokių žaidimų Ignas vėl pradėjo sėstis ant puoduko ir sekėsi jau lengviau. Avarijų ir balų sumažėjo ženkliai. Pasodinus, padaro visada. Būna stebuklingų  dienų, kai netgi pats veda už rankos į tualetą ir rodo į puoduką, kad jau laikas. Arba rodo į klyną pirštu. Būna, kad ir pats nubėga ir atsisėda ant puoduko su visom kelnėm, nes dar nemoka jų nusimauti.  Visi žaisliukai irgi būna žaidimų metu nuvesti atlikti reikaliukų, pats už juos pastena. 'Kaku'  jau visada daro į puoduką, pradeda zirzėti kitu tonu ir mes su tėčiu jau suprantam, kad reikia skubėti .  Ignas kol kas daugiau  šneka tik sava kalba ir mes jį iš ženklų ir balso tono suprantam. Na o 'sysiu' avarijų dar pasitaiko,  kartais pati pamirštu paklausti, priminti, kad reikia  atsisėsti ant puoduko,  o pats irgi nenori nuo žaidimų atsitraukti.  Tik  su šlapiom kelnėm būti jau visai nenori, sako 'ajajai'.

Tai štai, jau vasaros pabaiga, o mes vis dar mokomės. Naudojame sauskelnes pietų miegeliui, nakties miegui bei išvažiavimams iš namų. Po pietų miego ir išvažiavimų sauskelnės dažnai lieka sausos, bet naktį dar pasišlapina. Bet mes nenuleidžiam rankų ir judame į priekį.  Manau, jei būtume pradėję mokslus vėliau,  turbūt  viskas būtų pareikalavę mažiau pastangų, bet mes buvome nusprendę taip. Tad linkiu ir kitoms mamytėms kuo didžiausios kantrybės ir sėkmės, tikrai viskas pavyks anksčiau ar vėliau.

O pati tikiuosi, kad gimus mūsų mažajam rugsėjo pabaigoje, vyresnėlis Ignas netaps vėl leliuku....