Gyvenimas tarp lagaminų

Paskutinės dvi savaitės mūsų gyvenime – kaip kelionė. Kiekvieną dieną gulamės ir keliamės antruose savo namuose.

Taip atsitiko, kad nors ir ekonomiškai sunkiu laikotarpiu vyrui pasiūlė geresnį darbą. Bet kitame mieste.

Tad palaikydami kompaniją tėveliui ir ryšį tarp tėčio ir vaikų, nutarėme keliauti su juo. Susikrovėme tik būtiniausius daiktus sau, vaikams ir atkeliavome iš Marijampolės į Vilnių.

Žinojome, kad keliaujame kol kas tik dviems savaitėms, kol vyresnėlei atostogos mokykloje. Atrodo, atstumas ne toks ir didelis, bet aš jau pasiilgau savo namų, savo kambario, savo lovos ir net savo kambario sienų.

Nuolat įkyriai galvoju, ar nenuvys mano kambarinės gėlės, ar bus gerai prižiūrėtas mūsų šinšiliukas, kurį palikome uošvei.

O kaip trūksta mums su Augustėliu jo žaisliukų. Pasirodo, pasiėmėme mes jų per mažai. Trūksta Augustui ir jo lovytės, dabar vargšiukas miega vežimėlyje.

Vyresnėlei Ugnei trūksta lėlių, jos žaidimų ir draugų. Miestas didelis, bet mums dar labai svetimas. Ir dar vyresnėlė nespėjo susirasti draugų.

Gyvename tokiame mikrorajone, kad atrodo čia visas Mamyčių klubas. Visą dieną nuolat matome jaunas mamytes, važinėjančias su savo vaikučiais, tad bent vienu kuo džiaugiamės, kad Augustas turės visą kompaniją savo bendraamžių.

Štai ir eina į pabaigą jau tos mūsų savaitės, grįšime į mielus širdžiai namus ir gyvensime savo įprastą gyvenimą... O gal jis nebus toks kaip ankščiau. Jau tėtis gyvens atskirai. O mes jį matysime, kaip svečią, tik savaitgaliais. Bent kol nesibaigia mokslo metai vyresnėlei.

Nežinau, ar labai sudėtingas gyvenimas ant lagaminų, bet labai jau jis varginantis...