GINTARĖS BLOGAS: Nekeisčiau nė vieno savo gyvenimo žingsnio

Sveikos, mamytės. Daugelis mane jau žinote, nes 100 dienų (ir vėliau dar truputuką) "vaidenausi" Mamyčių klube kiekvieną mielą dieną ir pasakojau savo šeimos ir mūsų pirmagimio Jonuko kasdienybę (Naujas projektas: 100 pirmųjų naujagimio dienų)

Savo ir Jonuko Blog‘ą aš irgi pradėjau nuo prisistatymo ir, manau, kad geriau ir išsamiau aš jau neprisistatysiu, bet vis tiek rašau Jums tą patį ir tuo pačiu papildau, jei kas pasikeitė nuo to laiko.

Esu Gintarė Reimerienė, 25 metų, naujai „iškepta“ mamytė. Vis dar jaučiuosi naujai „iškepta“ ir nežinau, kiek dar taip jausiuos. Iš prigimties esu Avinas ir turiu velniškai daug aviniškų savybių, kurios man visą gyvenimą labai padeda.

Esu užtektinai aktyvi, tad gyvenime spėju viską, tai ką noriu ("jei nori, visada viskas įmanoma" - neatsiejamas mano posakis), mano energijos užtaisas, pripildytas parako, todėl kartais per visas savo veiklas „perdegu“, esu užsispyrusi, todėl iššūkiai ir naujos idėjos mane žavi, esu labai temperamentinga ir greitai užsideganti, todėl ryškios emocijos taip pat neatsiejama nuo manęs.

Taigi šios savybės mane lydi visą gyvenimą ir labai aiškiai apibrėžia, kas aš esu.

Šiuo metu nei mokausi, nei dirbu, tačiau artimiausiems dvejiems metams užimu ir užsiimsiu pačiu svarbiausiu darbu gyvenime – auginsiu naują pasaulio pilietį.

Esu nenumaldoma muzikos mylėtoja, kaip draugai sako: „Atsikėlusi ji pirmiausia įsideda ausinuką į ausis, nei išsivalo dantis“. Kažkada jaunystės laikais baigiau muzikos mokykloje chorinį dainavimą, todėl dainavimas irgi yra įgimtas manyje, vėlgi pacituosiu draugus: „Ji dainų klausytis nemoka, ji jas dainuoja“.

Šeimoje esu vienturtė, todėl visada besvajodama apie brolį ar sesę, kai buvo tam laikas, tuo pačiu svajojau ir apie gausią savo šeimą, kai ateis tam metas, tačiau nesitikėjau, kad tai ateis taip greitai. Mano gyvenimas buvo nerūpestingai žavus, su daug netikėtumų, tačiau ir su daug stabilumo gyvenime.

Esu žmogus, mėgstantis pokyčius, tačiau kartu mėgstantis gauti ir laiko su tais pokyčiais susigyventi. Per paskutinius trejus metus patyriau didžiausią dozę pokyčių savo gyvenime, o laiko su jais susigyventi per daug neturėjau. Su būsimu savo gyvenimo vyru pradėjome bendrą buitį prieš trejus metus, t.y. pradėjome kartu gyventi, o kartu su tuo atėjo ir ateities planavimas.

Po pusės metų buvimo kartu gavau sužadėtuvių žiedelį, su kuriuo atėjo kiti planai į mūsų gyvenimą, t.y. kurti šeimą, o mums su vyru, šeima – tai vaikai. Dar po metų nuo sužadėtuvių, arba po pusantrų metų nuo draugystės pradžios – užpraeitą liepos mėnesį, atšokome puikias vestuves ir tą dieną pasakėme, kad nuo šiandien būdami šeima, palikime viską Dievo valioje.

Turėjome ir nuostabų medaus mėnesį, o grįžus į realybę po mėnesiuko, rugpjūčio mėnesį pasijutau besilaukianti...Dievo valia mums tikrai patiko :)

Neštumo metu ir toliau stengiausi kovoti su vis pasyvėjančia būsena, su vis ramesniu gyvenimo būdu ir toliau stengiausi gyventi aktyviai, kaip buvau pratusi. Tačiau mano kūnas vis stabdė mane ir vertė ilsėtis.

Nėštumas nebuvo labai sunkus, tačiau svoris augo kaip ant mielių, ko pasekoje didėjo spaudimas, tino galūnės ir būdavo sunku judėti. Bet aš nebūčiau aš, jei skųsčiausi. Iki pat paskutinės dienos veikiau daug ką ir net paskutinį savaitgalį prieš gimdymą, kai vyras gulėjo ligos patale, aš mėgavausi paskutinėmis aktyviomis ir laisvomis dienomis, keliavau valgyti braškių su ledais, ėjau į kiną, lankiau artimuosius.

2012 m. gegužės 16 dieną, t.y. lygiai lygiai prieš 8 mėnesius, gimė mūsų labai lauktas ir mylimas pirmagimis Jonukas. Viso nėštumo metu nežinojau, ko laukiame, bet laukėme su tokia meile, kad lytis buvo visai nesvarbi. Su Jonuko gimimu į gyvenimą atkeliavo visai kitokios spalvos, bet kartu ir daug iššūkių.

Man buvo labai sunku susitaikyti su pasyviu gyvenimo būdu, tačiau nenorėjau būti savanaudė ir dėl savo poreikių „tampyti“ sūnelį po prekybos centrus, draugų susibūrimus, kavines ir panašiai. Ilgai mane kankino vidinis konfliktas, negalint skirti tiek laiko sau, kiek norėčiau, bet ir nenuskriaudžiant sūnelio savo dėmesiu.

Tik dabar galiu pasakyti, kad pagaliau po truputį ateina ramybę į mano gyvenimą. Aišku, labiausiai iki šiol man gyvenime trūksta spontaniškumo, na bet mokausi tai priimti kaip duotybę ir tikiu, ateityje spontaniškumas grįš. Kursime jį kartu su Jonuku.

Per 8 mėnesius būnant mama, teko kelis kartus perkainoti savo vertybes, apgalvoti, kas iš tikrųjų svarbu gyvenime, ko aš iš jo noriu. Pagaliau susitaikau sau savimi, šiek tiek nurimau, taip nesiblaškau, taip nepanikuoju. Niekada net neįsivaizdavau, kad bus taip sunku susikalbėti su savimi ir, atrodo, ruošiausi pokyčiams, bet...

Dabar galiu pasakyti didelį Ačiū Jonukui, kad subrandino mane kaip asmenybę ir padėjo man susivokti savyje.

Nors ir nebeturiu tiek daug laisvo laiko užsiimti savo mėgstama veikla, bet dabar net ir mėgstama veikla pasikeitė, man nėra poreikio lankytis viešose vietose, bėgti lėkti, noriu išbandyti kažką naujo.

Paskutiniu metu pasinėriau į konditerijos pasaulį ir mokausi kepti tortus bei kitus saldumynus. Vis dar bandau susidėlioti savo dienotvarkę, kad galėčiau spėti nuveikti daug daugiau dalykų, tačiau viskas savo aiku, per daug nesiplėšau (kuo nepasižymėjau anksčiau), nes dabar svarbiausia būti pailsėjusiai ir džiaugtis kiekviena akimirka su sūneliu. Dabar juk tas laikas, kai „kaip diena, taip naujiena“.

Jei kas paklaustų, nekeisčiau nė vieno savo pasirinkimo ir gyvenimo žingsnio į nieką, nes tik dėka jų aš esu tokia, kokia esu dabar.

Gintarė