GEDOS blogas: Tas skanusis pienelis...

Maitinti sūnų savo pienuku man buvo didžiausias džiaugsmas. Jau besilaukdama tikėjau, jog stengsiuosi visais įmanomais būdais, kad tik galėčiau maitinti, nors ir žinojau, kad yra nedidukė, bet vis dėlto galimybė, jog negalėsiu pati žindyti.

Fiziologiškai tai nutinka retai, dažniau būdami silpnučiai arba labai tingūs, patys leliukai atsisako žįsti. Mano pasiryžimą dar labiau sustiprino išklausyti kursai, kuriuose apsilankyti rekomendavo ginekologė (labai dėkinga jai esu už tai) ir gydytojo Kazimiero Vitkausko knyga „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“, kuri man buvo tarsi maitinimo biblija (tai buvo pati vertingiausia nėštumo laikotarpiu perskaityta knyga).

Sūnų Arą iki 6 mėnesių maitinau tik savo pienuku. Per tą laiką buvo keletas krizių, kada maitinimas atrodė labai sunki užduotis. Pirmosiomis savo gyvenimo dienomis sūnytis spenelius buvo nuvalgęs iki kraujo, tuomet Arą maitinau sukandusi dantis (o žaizdų gijimui naudojai „Garmastan“ tepaliuką).

Tačiau per žaizdeles pateko infekcija ir prasidėjo mastitas, tad teko gerti antibiotikus. Tačiau mano noras maitinti buvo stipresnis už visas tas negandas. Labiausiai man padėjo tikėjimas, kad visa tai laikina ir netrukus praeis ir žinojimas, kad sūnui už mano pienuką nieko geriau nėra.

Arą maitinau nesilaikydama valandų režimo. Pirmaisiais mėnesiais valgydavo labai dažnai: dieną kas valandą, naktį kas dvi valandas. Laikui bėgant tarpai tarp maitinimų retėjo. Kažkur apie 10 mėnesį buvo nustojęs valgyti dieną, jau maniau, kad artėjame link maitinimo pabaigos. Bet pakeista gyvenamoji vieta viską apvertė aukštyn kojomis. Mamos pienas pasidarė reikalingas ir dieną, ir naktį.  

Dabar Arui metai ir mėnuo, pieną valgo prieš kiekvieną miegą (diena miegame 2 kartus), naktį keliasi porą sykių ir dar keletą kartelių dieną. Apie kūdikių žindimą nutariau parašyti todėl, kad sulaukiu labai daug klausimų iš kitų mamų, o kartais ir tėčių.

Dažniausiai girdėti klausimai „Ar sunku keltis naktį? Ar ne gėda prie kitų žmonių maitinti?“. Į šituos klausimus visada stengiuosi atsakyti kantriai ir nuoširdžiai. Taip, maitinimo pradžia nebuvo lengva ir reikalavo labai daug kantrybės. Tačiau visi nesklandumai greitai praeina ir lieka žindymo malonumas (kai supranti, kad tavo kūdikiui nieko geriau nėra ir tai, kas geriausia, gali duoti tu) bei ypatingas mamos ir vaiko ryšys.

Naktį keltis man nėra sunku, nes nuo pat pirmosios dienos miegame kartu. Na, o dėl aplinkinių žmonių, manau, kad man pritars dauguma mamų, kad kai turi mažą kūdikėlį, esi susikoncentravęs į jį ir jo poreikių patenkinimą, tad nelabai pastebi aplinkinius.

Tačiau per tuos metus buvo kai kas, kas kartais vesdavo iš kantrybės. Tai kai kurių žmonių komentarai. O jų susilaukdavau įvairių įvairiausių: nuo pamokančių „ne būk kvaila, prieš miegą sugirdyk mišinuką ir nereikės naktį keltis“ arba „tai gal jau užteks maitinti, juk jau didelis vyras“ iki užgauliojančių „jūs čia, kaip kokie tarzanai“, „kas per vaikas, kad negeria iš buteliuko“.

O šito pasakojimo išvados, manau, būtu tokios: kiekvienos mamos pasirinkimas, kaip ir kiek maitinti savo kūdikį. Svarbiausia atrasti balansą tarp savo galimybių ir kūdikio poreikių. Ir svarbiausia būti laimingoms, nes tik laimingų mamų laimingi vaikai.

Geda