GEDOS blogas: Nėra nepriimtinų jausmų

Prieš keletą metų, jau net nebeprisimenu per kokią paskaitą, turėjau užduotį, kuri tik iš pirmo žvilgsnio pasirodė nesudėtinga. Tada reikėjo įvardyti kuo daugiau įvairiausių jausmų: nuo teigiamų (meilės, gerumo, džiaugsmo) iki neigiamų (skausmo, pykčio, pavydo).

Mus valdo emocijos, kurių skalė labai plati, tačiau ne visada pavyksta įvardyti tai, ką jaučiame. Kartais nerandame tikslaus pavadinimo ir tikrai ne visada mokame savo jausmus išreikšti. 

Jau kuris laikas iš galvos neišeina perskaitytas straipsnis apie emociškai saugius namus. Apie tai, kokias didžiausias klaidas, susijusias su vaikų jausmais, to net nesuvokdami, daro tėvai. Prisipažinsiu, tas klaidas kartais darau ir aš.

Vaikystėje mus mokė, kad pykti negražu, kad pyksta tik ožiukai. O juk iš tiesų nėra nepriimtinų jausmų, pyktis toks pat svarbus, kaip ir džiaugsmas.

Tačiau, jeigu net mes patys ne visada suvokiame, ką jaučiame, ir ne visada mokame savo jausmus išreikšti, tai kaip sukurti tokią aplinką, kur vaikai galėtų laisvai reikšti savo emocijas?

Pirma: leisti vaikui spręsti pačiam. Pvz. Vaikas pargriūva ir nusibrozdina, mama sako, kad nieko baisaus, tai tik nedidelis įbrėžimas. Nors mama stengiasi guosti, ji elgiasi taip, tarsi būtų savo vaiko jausmų viršininkė. Sakyti reikėtų: „O tu parkritai. Tai nepasisekė. Ar tau viskas gerai?“

Antra: liautis sufleruoti. Geriausias būdas parodyti, kad visi jausmai yra priimtini – tai leisti juos reikšti, nesvarbu, ką diktuotų socialinės normos. Jei būtina aptarti tai, kas visuomenėje laikoma mandagu, labai aiškiai atskirkite šią sąvoką nuo jausmų reiškimo.

Trečia: netildyti. Žmonėms visiškai normalu yra nuliūsti, verkti. Todėl norint vaikui padėti pasijusti geriau, susiturėkite nuo visokių „Ššššš“. Geriau yra apkabinti vaiką ir parodyti užuojautą. Jei vaikas jausmus lieja per garsiai tai aplinkai, išneškite į kitą vietą, nesudarydami įspūdžio, jog tai bausmė. Pasilikite ten su vaiku ir duokite tiek laiko, kiek reikia išjausti ir išsilieti.

Ketvirta: neprasivardžiuoti. Niekada neklijuokite etikečių už tai, kad reiškia jausmus. Nėra „meilių“ ir nežalingų pravardžių.

Penkta: atsispirti pagyroms. Jei vienas emocijas vertinate labiau už kitas, vaikas gali greitai suprasti, kad kai kurie jausmai yra geri, o kitų geriau vengti. Žinojimas, kad tėvai priims su visais jo jausmais, kad ir kokie jie bebūtų – bene didžiausia paguoda, kokios gali tikėtis vaikas. O frazę „Aš tavimi didžiuojuosi“ vertėtų keisti į „Turėtum savimi didžiuotis“.

Šešta: vengti kritikos. Saugokitės net ir subtilių užuominų vaikui, kurios atskleistų jūsų požiūrį į jo jausmų išraiškas. Labai svarbu išsaugoti neutralų toną. Visuomet išlikite lojalūs savo vaikui. Parodykite, kad jo jausmai svarbūs, kalbėdami apie juos pagarbiai, nežemindami.

Septinta: pačiam reikšti jausmus. Vaikai daugiausia išmoksta stebėdami, todėl mokykite reikšti jausmus patys juos sąžiningai parodydami. Neslėpkite ir neneikite savo emocinės būklės.

Aštunta: jausmą atskirti nuo jausmo išraiškos. Kai vaikas jaučia kokį nors intensyvų ir nepatogų jausmą, negalima jo drausti, tačiau reikėtų uždrausti to jausmo išraišką. Pvz.: „Kai supyksti, muštis negalima“, „Man negera, kai tu mane negražiai vadini“, „Aš neleidžiu mėtyti daiktų į žmogų“. Jokiu būdu nereikia sakyti: „Pykti negražu, negalima“, „Tu labai negražus, kai pyksti“, „Su tavimi niekas nedraugaus, jei tu pyksi“. (Informacijos šaltinis: Žurnalas „Mažylis“ 2012 Nr. 3 (147), straipsnis „Emociškai saugūs namai“ psl. 40-42)

Tikrai žinau, kad laikytis visų šių patarimų nėra lengva. Kartais užsigavus vaikui net nepastebi, kaip pradedi guosti, kad čia nieko baisaus arba raminti „šššš“. Bet stengtis juos pritaikyti, manau, tikrai verta. Tik savo jausmus pažinus ir pripažinus išsiugdome vieną svarbiausių žmogaus gebėjimų - empatiją. O tai padeda įveikti socialinius gyvenimo įššūkius ir spręsti konfliktus.

P.S. Šeštadienį pažiūrėjau Mamyčių klubo laidelę ir labai apsidžiaugiau, kad joje buvo kalbama apie emocijas ir empatiją. Štai taip netikėtai sutapo laidos ir mano įrašo temos. Apie jausmus pokalbių niekada nebus per daug.

Gražaus sekmadienio!

Geda