Evelinos dienoraštis: Laukimas. Pradžia

Esu Evelina, 25 nėštumo savaitės laukime gyvenanti būsima mamytė. Norėčiau pasidalinti savo jausmais, emocijomis ir išgyvenimais.

Rašau pirmąsias savo mintis. Vėliau papasakosiu labiau apie savo šeimą, gyvenimo kasdienybes, kraitelio kūrimą. Dabar tiesiog norėjau pasakyti, koks neprastas dalykas yra galimybė būti mama.

Evelina (pypse)

Švelniai apkabinu savo pilvelį. Tuk tuk. Paglostau klausdama, ką galėtume tokį jaukų ir tylų sekmadienio rytą papasakoti.

Iškrinta mažytė ašara. Viena, kita. Ir nežinau: iš mažo gailesčio, džiaugsmo, nekantrumo ar baimės.

Tiek daug įvairių spalvų dabar mane supa. Tiek daug keisčiausių jausmų, kad jaučiuosi nesiliaujančioje suptis karuselėje.

Bandau prisiminti, kada prasidėjo mano laukimo istorija. Kaip lengvai galima išbraukti blogus dalykus ir gyventi tik grožiu? Vis dar svarstau. Bet, rodos, niekaip negaliu pabėgti nuo to, kas mane užaugino, subrandino ir paruošė ne vien rožiniam gyvenimui.

2008 gruodžio 23 dieną rankose laikiau mažytį žmogutį. Tokį mažyti, kad jis tilpo mano delnuose. Atrodė nepaprastai gražus, mažas, rausvas, man net atrodė kad šiltas... tada išsigandau. Narkozė. Pabudau be galo tuščia. Pilna klausimų ir graužaties, kaltės jausmo.

Jaučiausi vienintele pasaulyje nesugebančia sukurti šilto ir jaukaus namelio, kuriame norėtų ir galėtų gyventi GYVYBĖ.

16 savaitės nutrūkusi gyvybė daugumai gydytojų atrodė „natūrali gamtos atranka“. Nesutikau nė vieno, kuris būtų palaikęs, davęs nuoširdų patarimą ar nuraminimą – viskas bus gerai. Tai padaryti buvo šeimos ir artimųjų rūpestis. Apie laukimą žinojo kone visi.

Ilgai dar turėjau girdėti komplimentus kaip man tinka nėštumas, kaip laisvai judu, gal žinau lytį, ar jaučiu judesius...Kai pasidariau visokiausių tyrimų ir jų atsakymai buvo geri, nuo tos dienos jau buvo praėję 5 mėnesiai. Tada patikėjau – gamtos atranka.

Ant kairio peties pasisodinau mažą nuosavą angeliuką. Dažnai su juo pasikalbame. Vis kartoju jam, kaip jį myliu ir klausiu vildamasi, kad surado savo vietą kažkur tenai ant puraus debesies.

2009 birželis

Vyras gynėsi bakalauro darbą. Aš su paslaptinga šypsena sėdėjau jaukioje kavinėje. Laukiau. Štai ir jis. Lengvai pavargęs, bet jau atsipūtęs. Pasiektas mažas gyvenimo tikslas. Sėdasi, prasisega švarką. Nusišypsau pro ūsą ir paduodu gražų voką. „Diplomuotam būsimam tėveliui“ + juostelė su II.

Ar II reiškia teigiama?

Vizitas pas ginekologę. Žmogų, kuris atlikęs A (abraziją. Bjaurus žodis), vienintelis iš galybės daktarų reikiamą minutę sugebėjo mane apkabinti.

Kuo skundžiatės?

Nesiskundžiu. Manau, laukiuosi.

Sveikinu. Echo. Ar jūs darėtės nėštumo testą?

Taippp...(?)

O. toks mažytis. Gal 3 savaitės? Lauksiu po mėnesio.

Atostogos kaime. Vyro močiutė: „Tu tokia kitokia“.

Aš: Gal pastorėjus?

Tokia spindinti, tokia kitokia.

Mano mama: Yra dėl ko.

80 metų močiutė pašoka nuo sofos ir sušoka laimės šokį.

ŠŠŠŠŠšššš... paslaptis.

P.S. Kaip paaiškėjo vėliau, paslapties džiugios išsaugoti nesugebėjo. Greitai žinojo visi, tik ne aš, kad jau visi žino. O ruošėmės padaryti staigmeną. Tik daug daug vėliau.

Echo. Koks šaunuolis – 10 savaičių.

Pasivijo?

Širdelė plaka, gražuolis.

Jokios baimės, jokio nerimo, visiškai jokių abejonių. Didžiulis tikėjimas ir MEILĖ.

Rugsėjo 21 diena: 19 savaitė

Pilve ima skraidyti drugeliai. Kutena visą, pilvą, krūtinę. Gera.

Rugsėjo 28 diena. Kažkas panašaus į sproginėjančius burbulus. Gera.

Rugsėjo 29 diena: 20 savaitė. Echo.

Atėjome gerokai anksčiau. Laukiame. Šalia sėdi vyras. Juokiasi. Vis dar laukiame.

Kas bus jeigu....?

Nebus, juk tu jautiesi gerai.

Ir tada jaučiausi.

...kas ...bus..jeigu?

Bijau.

Nekenčiu laukti už durų, kai tu viduje...bijau.

Užeikite, prašom. Kodėl vyras už durų, juk atėjote kartu (rodos, yra kažkas, kas nebijo).

Želė, keistas aparačiukas – o iš karto pasirodė kas!

Kassss? Per baimes visai pamiršome apie galimybes.

Čia jo širdelė, pertvara, pirštukai 1 2 3..10.visi, plaučiukai, galvytė, kojytės, rankytės, matuojam skaičiuojam, žiūrėkit, matot, viskas gerai, tikrai gerai, svoris 271 g. Šaunuoliai. Berniukas.

Sūnelis.

Mūsų sūnelis.

..... judesiukai, kai kasdien jausite tą patį....

Rugsėjo 30, Spalio 1, 2, 30...- kažkas panašaus į sproginėjančius burbulus – tai mažo sūnelio lengvi ir tokie iki pat širdies gelmių malonūs bumsiukai. Dabar tai gražiausias mūsų mažytės šeimos džiugesys. Rytas prasideda klausimu ar mažylis jau atsibudo? Užmiegam stebėdami kaip švelniai kilsteli pilvas ir vyras rodo čia, čia, čia. Matytumėte koks jis laimingas!

Apkabinu savo pilvelį. Tuk Tuk.

{pic:1}

Pamerkiu akį ant kairio peties tupinčiam angelėliui.

Paglostau šalia gulinčią katę.

Atsidūsta. Gyvenimas yra be galo gražus...be galo trapus. Bet viskas, kas jame vyksta, manau, turi prasmę. Viso to turbūt reikėjo, kad įsitikintume, kad sustiprėtume, kad tikrai užaugtume.

Laukianti mamytė (kaip stebuklingai skamba šitas žodis) Evelina.

MK: Ačiū tau, Evelina.