EVELINOS blogas: Apie mielus ritualus ir laiko skiltelę Dievuliui

Daugelio iš mūsų diena, ko gero, susideda iš daugybės mažų ir didelių ritualų. Su kokiu signalu nubundate, kaip išlipate iš lovos, kaip žadinate mažylius (o gal jie jus žadina).

Kokius darbelius būtinai nudirbate prieš išeidama į darbus, kaip geros dienos palinkite savo antrai pusei, kaip palydite vaiką į darželį, kaip atrodo jūsų susitikimai po pietų darželyje, grįžus namo, galiausiai - kaip užmiegate?

Kokie ritualai tampa būtini? Koks jausmas užplūsta po ilgos dienos užmigus kitaip, gal net kitoje vietoje? Atsidūstam, įkvėpiam ir pagalvojam: „ o dabar būčiau padarius tą ir tą, taip ir taip...“.  O gal gerai kartais pasiilgti to, ką darai kas dieną?

Mano rytas prasideda tyliu žadintuvo pyptelėjimu. Pasilieku laiko pagulinėjimui. Visada pakutenu sūnelį ir jį įspėju, kad aš einu į apačią, o jis, kai norės, gali ateiti. Paprastai, jis vienas miegoti nebenori ir pats atsikelia, taip išvengiame nemalonių žadinimų ir atsakymų, kad noriu miego.

Net labai skubėdama išgeriu puodelį kavos su pienu iš savo mėgstamo puodelio.

Darželyje nurengusi lauko drabužėlius, visuomet nunešu sūnų į grupę. Dar mašinoje sutariame, kiek duosime bučkių. „Padarysime myliu (apsikabinsime labai stipriai) ir neverksiu, kai tu eisi į darbą“. Lygiai tokiu pačiu „myliu padarymu“ susitinkame po darbų grupėje. Suskaičiuojame žadėtus bučkius.

Užmiegame būtinai “padarę myliu“ ir pasidalinę labanaktuko bučinukais. Kai paskutinį vakarą po mielų ritualų gaudėme miego snaiges, jaukią tylą pertraukė vaiko samprotavimas: „Ačiū Dievuliui, kad mane JUMS  atsiuntė...o ne kokiems baubams“.

Ar jūsų ritualuose yra skiltelė Dievuliui? Mažas vaikas ir malda Bažnyčioje – suderinama?

„Sapnavau sapnavau, kad mėnulyje buvau...“.

-          O kas gyvena mėnulyje?

-          Mmmmm... gal Dievulis?

-          O kas yra Dievulis?

-          Mmmmm... tas, kur visus išgelbėja, gal didvyris... Jo, kur visus išgelbėja.

Evelina