Erikutės adaptacija lopšelyje

Nors nedalyvaujam projekte "Pirmas kartas", noriu pasipasakot, kaip mano mažylei sekasi pratintis prie buvimo be mamos visą dieną.

Rugsėjo 1-ąją pasipuošusios, gerai nusiteikusios nužygiavom į lopšelį. Tą dieną mažoji ten pabuvo vos 3 valandėles, kai nuėjau pasiimti, papasakojusi visus įspūdžius Erikutė panoro pasilikt. Pasakiau, kad galės ateiti kitą dieną. Šaunu, galvojau, jei taip ir toliau, greit galėsiu prasinešt į darbovietę, kad grįžtu. 

Antroji diena neprastesnė už pirmąją, ryte pabudusi panelytė skuba praustis, rengtis, kad tik greičiau į darželį. Viskas tvarkoj, mažoji pasilieka be problemų, dar paguodžia kitą, verkiančią mergaitę. Ir šią dieną pabuvo tik trumpai, gal 4 valandėles.

Savaitgalį ramiai praleidžiam namuose. Nors aš su mažu nerimu laukiu pirmadienio, kas bus, ar Erika vis dar taip pat noriai eis į darželį?

Išaušo pirmadienis, nuotaika gera. Puiku, be ašaryčių keliaujam į darželį. Ir vėl mergina lieka kelioms valandėlėms be mamos. Kai nuėjau parsivest, auklėtoja minėjo, kad buvo pasigedusi, bet ašarų nebuvo. Susitariam, kad kitą dieną bandysim pasilikt ilgiau ir jau miegoti. Apžiūrim miegamąjį, viskas gerai - Erika sutinka kitą dieną pasilikt miegot.

Antradienis. Atsisveikinam jau ne su tokiu dideliu entuziazmu, kaip iki šiol, bet vis dar be ašarų. Džiaugiuosi ir slapčia tikiuosi, kad ir tolimesni rytai bus tokie pat. Visą dieną galvoje tik ir sukasi: kaip mano panelytė, kaip jai sekasi miegot... Kiekvienas telefono skambutis atneša mintį, turbūt auklėtoja... Vakarop skubu pas savo mergytę, viskas gerai... Parodo, kur ji miegojo, savo dar ne visai aiškia kalba pasakoja įspūdžius. Auklėtoja informuoja, kad šiandien verkė, bet vos kelias minutes ir tai tik iš solidarumo kitai mergytei. Klausiu, ar dar norės pasilikt miegot, Erikutė sako, kad taip.

Trečiadienio rytas. Lengvas šokas man... Panelė pareiškia, kad neis į darželį. Iškart galvoje mintis, o kas dabr?.. Kalbam ir susitariam, kad vis dėl to eisim. Tikslas pasiektas, mes jau rūbinėj, rengiamės, jokių problemų... kol įeinam į grupę. Tada prasideda smagumas, Erika apsikabinusi mane, nedomina niekas, ką siūlo auklėtoja.

Aiškinu dukrytei, kad ji pabus su vaikais, pažais, o mama tikrai ateis. Neveikia jokie įkalbinėjimai, galų gale tik pasiėmus muilo burbulus auklėtojai pavyksta prisiviliot mano mergaitę. Išeinu iš grupės tyliai, pirmą kartą be bučinukų ir atia. Kai nueinu pasiimti, auklėtoja pasakoja, kad buvo ašarėlių, buvo didelis noras mamos, bet vėliau nieko, viskas kaip ir turi būti.

Su siaubu laukiu ketvirtadienio ryto, nes naktis košmariška, mažoji blaškėsi, šokinėjo iš lovos ir vis ieškojo manęs. Keliamės, atliekam rytinį tualetą ir vėl keliaujam pas vaikus. Šį kartą jau namuose Erika sako, kad neis į darželį. Sutariam, kad ji kartu pasiims Pou (teletabis), parodys, kokia jos grupė, kartu miegos.

Viskas gerai, dukrytė sutinka ir štai mes vėl grupėje. Jau rūbinėje mažė sako, kad neis į darželį, ką daryt?.. Per prievartą juk neįstumsiu... Išeina pasitikt auklėtoja, klausinėja apie teletabį, mano mergytei nė motais auklėtojos kalbos. Kas lieka, paimu ant rankų ir žengiam į grupę, duodu bučkį, pasakau, kad ateisiu jos pasiimti, kai ji pamiegos ir perduodu auklėtojai.

Va tada prasidėjo "linksmoji" dalis. Vaikas verkia grupėje, o aš už durų... Stoviu ir laukiu, ar ilgai truks verkimas, laimei, užtruko vos porą minučių. Štai tokia mūsų adaptacija... Artėja savaitgalis, o kas laukia po jo, net neįsivaizduoju. Noriu tikėti, kad viskas bus gerai...

Mastau, ar nereiktų man savo mergytei duot kokios raminančios arbatėlės, kad naktį miegotų ramiai, o ne kaip zuikutis, bijantis ir medžio lapo.

Nuo MK redakcijos: Ačiū, Jolanta, už įspūdžius. Linkime kitos ramios savaitėlės darželyje:)