Dvyliktas vis dar pienuku kvepiantis mėnuo

Geriausios mamos jaukiausias rašinėlis savo išradingiausiam Ežyčiui.

Dar visai neseniai mėgavausi pirmuoju pienuku kvepiančiu mamos, tėčio ir sūnaus mėnesiu. Atrodo, dar visai neseniai… tik prieš 11 mėnesių. Mano mieliausias ir mažiausias sūneli, mano kamuolėli, lakstai burbuliuodamas iš kambario į kambarį ir klausai, kaip aikčiodama tau kartoju –

ogo koks tu jau didelis,

koks tu stipruolis,

koks tu gražutis,

koks tu vikrutis,

koks nuostabiai apvalainas,

kokios tavo garbanėlės,

kiek dantukų pridygę, 

o kokios mažiutukės tavo akys. 

Paguldė tave vos gimusį, kaip kruopeliuką mažutį šalia mamos ir sako – oi, ne mažutis. Meluoja, galvoju. Mažesnio kaip gyva nesu lietusi, čiupinėjusi, glaudusi, mylavusi. Apkabinus laikau. Toks šiltutis. Toks jaukus ryšulėlis. Toks ryškus veidelis ir tokios mažulytės akelės.

Vos vos pramerktos. Ateiviukas. Mūsų nuostabiausias ateiviukas. Toks svarbus ir protingas žvilgsnis dabar žiuri į mane pro tas angliukiškai tamsias akis. Pačias gražiausias vaikiškas akis.

Kokį tu pasauli matai, mažyli? Laimingą, spalvotą, skaidrų, šviesų, mylintį, žaismingą? Dažnai galvoju, kas sukasi tavo mažoje galvelėje. Tokioje mažoje galvytėje tiek daug sumanymų, tiek daug idėjų, tiek daug noro viską išbandyti.

Pasakysiu paslaptį.

Miegantis tu man visai nepanašus į save. Užsimerkia tos mažos akytės, atsikiša gražuolė nosytė. O jei dar pro miegus sučiapsi savo sučiauptom lūpytėm – tikras ežiukas. Dažnai taip tave su tėveliu vadiname. Mūsų nuostabiausias ežiukas, kuris labai mėgsta apsikabinti.

Pakabukas – sako močiutė. Apsiveji savo rankytėmis tave mylinčių žmonių kaklus ir nepaleidi, priglaudi galvytę ir mėgaujiesi. Ir mėgaujamės mes. Tikras nuosavas erkiukas – aikčiojam nuo to nepaprasto gėrio, kuris užlieja po tokio tyriausio apsikabinimo. Beveik galiu paleisti rankas, kaip stipriai tu moki įsikibti, tuomet galiu glostyti tavo gražiausias garbanėles, kurios jau pradėjo raitytis ant ausyčių. Ėriukas – sakau didžiuodamasi tavimi.

O tu, mažasis burbuliatoriau, vis dar lakstai  ir bandai sugalvoti kokį nors naują išradimą. Dar nepavyko užsikabaroti vienam pačiam ant sofos – per aukštai. Nors nulipimo saugaus esi čempionas. Ilgai šypsojęsis bedante šypsenėle per paskutinius mėnesius išauginai gražuolius 7 dantukus. Trekšt trekšt savo mėgiamiausius kukurūzus. Mažyčiais pirščiukais laikydamas, po trupinėlį. Trekšt trekšt.

Ar sakiau, koks šaunus šokėjas esi?

Koks stipruolis?

Koks geriausias plaukikas savo kubile?

Koks geriausias vaikščiotojas?

Ar jau sakiau, kokius gražius ožiuko ragelius kartais turi?

Patys greičiausiai prabėgę metai. Ėmė ir nuvilnijo. Su kiekviena diena dovanodami tau, mums po atradimą, po gabalėlį džiaugsmo. Nebuvo nė vienos dienos, varginančios nuoboduliu, nežinojimu ką veikt, nė vienos dienos nebuvau nelaiminga.

Ar žinai, sūnau, ką tai reiškia? Ar žinai, kokią galią turi daryti laimingais kitus. Ačiū tau, mano eželi, mano ateiviuk, mano nuostabiausias pakabuk, kad mokai mus kantrybės, gerumo, atlaidumo ir vienybės.

Pasakysiu tau dar vieną paslaptį.

Kai gimei, truputį buvo pikta, kad laikui bėgant žmonės pamiršta mamas ir visą dėmesį sukoncentruoja į vaiką. Kaip galima pamiršti didvyres? Per gimtadienius vaikų tų didvyrių tėvelių niekas nė neprisimena. Dažniausiai. Bet šiandien, po mažu pasitinkant tavo pirmąjį gimtadienį, aš nebegalvoju apie save, apie tavo didvyrį tėtį.

Džiaugiuosi tavimi, o mūsų didvyriškumas tapo įprastu, kasdieniniu ir visai nebe stebuklingu. Vienintelis stebuklas yra vaikas. Tu, mano mažiuk, vienintelis stebuklas, nepasiduodantis, suklumpi ir vėl stojiesi, nenusivili, vis sieki, vis bandai, vis nori, vis augi…

Auk sveikas.

Su tyriausia meile tavo geriausia mama.