Devintas Saulutės mėnuo kaime

Labai greitai prašuoliavo dar vienas, jau devintasis, mėnuo, kurį beveik visą praleidome kaime.

Štai kokia kaimo mergytė:

Kuriai nepatinka, kai mamytė veda nupraust:

Mūsų mažylei patinka žaisti su bet kokiais daiktais, bet tik ne jai skirtais. Į visokius pliušinius žaisliukus net nekreipia dėmesio, o padavus kokį puodą ar samtį, žaidžia su malonumu.

Iš savų žaislų daugiausia dėmesio sulaukia mašinos, kurias jau šiek tiek pramoko valdyti.

Laimėtojos šypsena:

Prasidėjo „burbuliacijos“, kai nori daug ką pasakyti, bet neaišku ką.

Buvo kelios savaitės, kai į savas košes nenorėjo nė pasižiūrėt. Bet, kai pamatydavo, kad mes ką nors kramtome, tai tuoj išsižiodavo – duok ir man paragauti. Tai šį mėnesį taip pat galima vadinti ir naujų skonių ragavimo mėnesiu.

Labai patiko visi rūgštoko skonio produktai (raudonieji, juodieji serbentai, vyšnios ir kt.), agurkai, naminis varškės sūris.

Taip atrodo prisiragavusi uogyčių:

Perlipa nedidelius paaukštinimus. Kaimo sodyboje pilna visokių slenksčių, kliūčių, bet tai ne bėda, jei nori pasiekti savo tikslą. Keturpėsčia lipa laiptais.

Vaikšto įsikibusi į įvairius daiktus. Trumpai pastovi viena, neįsikibus.

Susipažino su karvyte ir veršiukais, tad dabar jau žino, kas jie tokie ir ieško „mū-mū“ bei „cip cip“ (paukščiukų), kurie kartas nuo karto praskrenda dangumi.

Moka parodyti ir pasakyti „ate ate“. Labai prisirišusi prie mamos. Mama mūsų mergytei – tai visas pasaulis. Jei yra mama, tai visa kita nesvarbu.

Šį mėnesį sulaukėme dar dviejų perliukų. Liepos 23, 24 d. išdygo du viršutiniai dantukai.

Mėgsta žaisti  gaudynėm bei slėpynėm.

Po dienos darbų:

Rasa (vilira)