Bakst nosyte, šlumšt pilvu – arba kaip aš mokiausi ropoti

O kaip jūs čia visi aplink vaikštot dviem kojomis? Broli, broil, kaip tu išmokai bėgioti? Nieko jie nesupranta, ko aš klausiu…

Sveiki visi, aš Urtė, girdėjau, kaip mama sakė, jog man jau 6 mėnesiai. Žinokit, kaip man patinka dūkti ant grindų! Žymiai geriau nei gulėti ir į lubas žiūrėti. O jūs patys pabandykit, atsigulkit ant pilvo, pamataškuokit kojomis, jėgelė! Ir svarbiausia visus matau: brolis prabėjo, brolis prabėgo, brolis prašokavo... Jau galva susisuko...

Bandau ir aš – reikia atsistoti kažkaip bent ant kelių pradžiai, tada gal pavyks tas rankas atkelti ir aš jau eisiu. Oooo, taip, cha aš jau stoviu keturiomis, pirmyn atgal, pirmyn atgal, ai, mano nosytė! Mama nieko nematė, gerai, apsimesiu, kad net negriuvau, gal tada nekels nuo žemės ir paliks dar. Bandau vėl, pirmyn atgal, pirmyn atgal, šlumšt – ir vėl ant pilvo guliu. Brolis neišlaikęs atsistoja pats keturiomis ir aiškina: „Žiūrėk, Urte, stumi koja, stumi ranka, stumi kitą koją, keli kitą ranką“. Na gerai, lengva tau aiškinti, bandysiu. Stumiu viena koją, stumiu kitą koją, oi ir vėl nosytė.... Kažkas ne taip... Bandysiu vėl, ir vėl, ir vėl....

Pagaliau mama nuėmė kojinytes, oi kaip gera, galiu lengviau tas kojytes pastumti ir jos neslysta atgal, aha, o dabar jau geriau viena kojytę, tada rankytę, šlumšt, ne iš naujo vieną kojytę ir kitą rankytę, o jau gerai, tada vėl kojytę ir kurią dabar rankytę??? Viskas, mama, noriu valgyti!!!! Pavargau!!!

<...> Och pagaliau prabudau. Einu mokytis ropoti, juk taip noriu lakstyti kaip brolis. Viena koją, kitą ranką.... 

Ir taip pasaka be galo :)

Taigi, mano ropliukė jau vos vos paropoja, o jai dar nėra 7 mėnesiukų. Paropoti pavyko tik, kai nuėmiau kojinytes, basos pėdutės matyt pridavė šiek tiek tvirtumo. Galvoju, kad laikas pirkti kelnytes su gumytėmis ant kelių, bus žymiai tvirčiau, niekas neslys. O besimokydama ropoti ant grindų praleidžia be proto daug laiko, nebereikia nei būti ant rankų, pasodinta irgi gana greitai susisukioja ir žiūrėk jau bėga tyrinėti namų. Drąsos įgyja vis daugiau, tad jau viena tyliai tyliai ir kol kas dar iš lėto keliauja iš vieno kambario į kitą. Nereikia net mamos šalia. Tad visi tarpai tarp valgymo ir miego praleidžiami keturiomis. Jau kartais norisi pakelti ir kur ramiai panešioti, kad pailsėtų... Kitaip ir ropinėtų turbūt be galo...

Tsss... Tik mamai nesakykit, bet ropinėti aš treniruojuosi net naktį!..