Auklėdami vaikus, neišvengiame klaidų...

12. Nov 2012, 07:00

Mes stengiamės vaikus auklėti be diržo. Sakau - stengiamės, nes oi kokių kartais reikia valios pastangų susilaikyti vaikui nepliaukštelėjus.

Iki šiol pavyko, tikiuosi, kad taip bus ir toliau. Vaikai auga, vyresnėliui greitai bus 14, man būtų gėda mojuoti diržu, juk jis su manimi jau lygus. Dar vaikams negimus, mes daug kalbėjome apie jų auklėjimą, kadangi mūsų tėvelis yra pasyvesnis, jau tada nutarėm, kad pagrindinį vaidmenį vaikų auklėjime atliksiu aš.

Aš daugiau laiko praleidžiu su jais, daugiau skaitau ta tema. Tai nereiškia, kad tėtis visiškai nesikiša į tuos reikalus, mes visada kartu aptariame visus klausimus, bet tai darome vaikams negirdint, kartais užverda ir nemaži ginčiai. Visada vaikams liepiu atsiklausti ir tėčio leidimo, klausti tėčio patarimo (nors tas klausimas jau mūsų būna aptartas).

Noriu, kad vaikai tai išgirstų iš tėvelio lūpų. Kartais būna tokių situacijų, kai vaiko pasakyti žodžiai priverčia susimąstyti: o gal viską darome blogai? Visai neseniai man būnant darbe, tėvelis vežė mažių į darželį. Ir niekaip nerado, kur pastatyti mašiną. Važinėja ratais ir sūnelis rado išeitį sakydamas „tėti, greičiau skambink mamai“.

Nors diržo nesigriebiame, mylim juos be galo, bet auklėjame griežtai. Pas mus svarbiausias yra susitarimas, duoto žodžio laikymasis. Jei susitarėm, kad bus taip, tai gali protestuoti rėkti, spardytis, kitaip nebus.

Sakykim, einam į parduotuvę, jau prieš tai aptariame, ką pirksim – vaikams leidžiama išsirinkti, ko jie norėtų, ir jei jie parduotuvėje užsimano to, ką tuo metu pamato, netenkinam užgaidų, kaip jie bereikalautų, kokias scenas bekeltų.

Jeigu sutariam, kad prie kompiuterio sėdės valandą, žiūrės vieną ar du filmukus, tai taip ir bus, kitaip gali atsitikti taip, kad kelios sekančios dienos bus visai be filmukų žiūrėjimo ir sėdėjimo prie kompiuterio.

O už žodžio laikymąsi galima užsitarnauti prailgintą laiką ir prie kompiuterio, ir filmukų daugiau. Iki to ėjome ne vieną dieną, o ištisus metus, ir tikrai negaliu sakyti, kad vaikai mūsų klauso besąlygiškai, jie ožiuojasi, maištauja, kaip ir visi sveiki vaikučiai. Kartais pažįstami sako: gerai jums, kad jūsų vaikai geri.

Belieka nusijuokti ir atsakyti: mums „pasitaikė“ geri vaikai.

Vyrenėlio auklėjime, tikiuosi, visi sunkiausi etapai jau praeityje, šiuo metu daugiausiai mūsų kantrybės reikalauja šešiametis, todėl rašau daugiausiai jį ir turėdama omenyje.

Ne kartą reikėjo išeiti iš parduotuvės taip ir neapsipirkus, vedinai visa gerkle „bliaunančiu“ vaiku, teko ištisą savaitę neiti pasiimti iš darželio, tai teko daryti tėveliui, nors jam ir labai nepatogu buvo tai daryti (nes tik ateidavau, prasidėdavo isterijos, atsirasdavo daugybė priežasčių nepasitenkinimui), būdavo veiksminga.

Bet pasitaikė ir įvairių klaidų, kurių nebekartočiau, tai jau pamokos man, kai kurios keliančios šypseną, kai kurios ne, bet neįmanoma neklysti. Kaip atsilaikyti vaikui nesudavus? Kai kartais taip užverda kraujas, kad norisi nutverti mažąjį maištautoją ir gerai papurtyti. Man tai padeda kelios minutės vienatvės, turiu skubiai pasišalinti į kokią nors kertelę, kad negirdėčiau spiegimo.

Ne vaiką vedu į kitą kambarį, bet pati išeinu, nes jei reiktų tempti jį, gal ir pliaukštelčiau. Viena tokia mano klaida, kai taip išvesta iš kantrybės griebiau striukę, apsiavau batus sakydama: viskas, išeinu, daugiau nebegrįšiu, nes nesusitvarkau. Vaikas paklaikęs puolė prie manęs.

Labai ilgai po to blogai jaučiausi, aišku, vaikui buvo išaiškinta, kad taip pasielgiau todėl, kad labai labai supykau. Kita mano klaida, kai nesusivaldžius kumščiu trinktelėjau į stalą smarkiai – vaikas išsigando, o man kelias dienas skaudėjo ranką, gerai, kad nelūžo.

Dar kartą sūnus sukarpė užuolaidą nepataisomai. Supykau, padaviau žirkles ir liepiau ir savo drabužėlius sukarpyti. Vaikas tai priėmė už gryną pinigą, ir sukarpė naujus savo džinsiukus, juk mama liepė. Turėjom dvigubai daugiau žalos. Mažasis buvo tartum mažas beždžioniukas, visur viską pasiekdavo, kad ir kiek aukštai bekeldavom.

O brolio stalčiai nuolat būdavo "sutvarkomi"

Plaukus nusikirpti sugebėjo ne kartą.

Pati vaikystėje esu ragavusi „beržinės košės“. Ne kartą. Buvau gana padykusi, bet ne tai mane labiausiai žeidė. Ligi šiol jaučiu kartėlį todėl, kad nuolat girdėdavau žodžius NESIGINČYK. Jaučiausi neišklausyta, neleisdavo man paaiškinti, kodėl aš nedarysiu to ar ano, kodėl nenoriu vilkėti tos suknelės ir t.t.

Užsidarydavau savyje ir labai labai skaudėjo širdelę. Mamos netekau dar būdama paaugliukė, todėl negaliu pasakyti, kokie tie santykiai būtų buvę man suaugus. Su savo vaikais kalbuosi, kalbuosi, kalbuosi...Nebijau išgirsti jų prieštaravimų, stengiuosi suprasti, kodėl jie prieštarauja. Nebijau atsiprašyti juos subarus, apšaukus, pati paaiškinu, kodėl kartais ir pati būnu pikta, suirzusi, visai ne dėl jų kaltės.

Kol kas ir vaikai man atsako tuo pačiu, net mažėlis sugeba pasakyti, kad dabar jis jaučiasi piktas, net pats nežino kodėl, tiesiog piktas ir liūdnas. Tada labai padeda ramus pabuvimas kartu.

Manau, vaikų auklėjimui padeda jų užimtumas. Vyresnėlis lanko daug būrelių, ir įdomiausia, kad jis skatina ir broliuką tai daryti. Aiškina man, kad jis visai kitaip žiūri į daugumą dalykų vien todėl, kad bendrauja su žmonėmis, besidominčiais skirtinga veikla.

Taip pat didelę įtaką turi ir mūsų pavyzdys. Negalime iš vaikų reikalauti gero elgesio, nerodydami jiems gero pavyzdžio. Mes nerūkome, nesikeikiame, nevartojame alkoholio, bet mokame surengti šventes ir įvairius vakarėlius. Nuolat vaikam kartojame, kaip juos mylim ir tikimės, kad jie užaugs gerais žmonėmis.