Augustinai, tu - mano gyvenimas, šviesa ir ramybė

Dažnai sau užduodavau klausimą: kas yra laimė? Kažkodėl mes turime savybę užsimerkti ir tiesiog jos nematyti...

Šį rytą pabudau, sūnau, nuo tavo garsaus čiauškėjimo. Taip sunku buvo atmerkti akis, kad tu žinotum, mielasis! Nieko, sužinosi, kai auginsi mano anūkus. Kaip ir kiekvieną naktį nuo tavo užgimimo, dar neleidi man miegoti, matyt, todėl ir sunku atplėšti akis.

Šis rytas kitoks. Šiandieną atsakiau sau į klausimą. Mano LAIMĖ, esi tu, Augustinai. Mano LAIMĖ šios klaikios, nepaliaujamos nemigo naktys - nes jos prasmingos. Mano LAIMĖ garsus tavo juokas ir verksmas, o ką jau kalbėti apie tavo valiūkiškas, purpurines, ežerų dydžio akis, kurių žvilgsnis taip meiliai glosto mane kiekvieną rytą.

Sūnau, kaip tavo mama nori, kad visą tavo gyvenimą, jos ir liktų tokios geros, be pykčio ir besąlygiškai tikinčios plačiu pasauliu.

Dažnai tau kalbu gražiausius žodžius, primenu, jog tu ypatingas. Tai kalba ne tik lūpos, bet ir širdis. Gera man su tavimi, nenuvilsiu tavęs, vaike, o tu nenuvilk manęs ir svarbiausia - savęs.

Dar mano įščiose užgimdamas berniuku, Augustinai, gavai iš Dievulio daug užduočių, kurias vyras ilgame gyvenime privalo įveikti. Jos sunkios, bet nebijok, aš tau būtinai padėsiu sūnau...

Šventai tikiu, kad taip ir liksime geriausiais draugais, mažuti...

Tavo mama