Auginu dukrytę su širdies yda...

Visada norėjau turėti vaikelį, bet, deja, ilgai negalėjau pastoti. 2009 vasarą vyras privertė atlikti nėštumo testą... Kai pamačiau du brūkšnelius, negalėjau patikėti... Nuo tos dienos saugojau savo pilvuką kiek tik įmanydama...

Mūsų istorija prasidėjo dar gimdymo namuose... Pagimdžiau savo dukrelę 36 savaitę, šiek tiek anksčiau laiko. Man padėjo ją ant pilvo kelioms minutėms. Ir paėmė į neišnešiotukų skyrių (vėliau aš dėkosiu Dievą, kad pagimdžiau prieš laiką).

Po kelių valandų su vyru nuėjom jos aplankyti. Viskas buvo gerai, 8-9 balai, spalva normali, kvėpavo puikiai. Mums pasakė, kad atneš ją ryte, nes turi stebėti. Visą naktį negalėjau užmigti, kamavo kažkokia nuojauta... Matyt mamytės širdelė jaučia savo vaikutį.

Ryte užėjo gydytoja, kuri prisistatė, kad yra iš vaikučių skyriaus. Iškart supratau, jog kažkas atsitiko. Ji tepasakė, kad ryte mažylės būklė pablogėjo ir jie iškvietė konsultantus iš Santariškių. Gal mūsų mažylei infekcija arba širdies patologija…

Nuėjom pas dukrytę. Ji jau gulėjo su deguonies kauke... Šalia buvo medikai... Iš karto išsirašiau iš gimdymo namų ir nuvažiavome paskui greitąja į Santariškes. Prie durų mus pasitiko seselė ir palydėjo į kambariuką.

Atėjo gydytoja, kuri ir pranešė mums baisią žinią: mūsų dukrytei yra širdies yda. Sunkiausia iš visų ydų… Žemė slydo iš po kojų… Negalėjau patikėti, kad tai atsitiko man... Juk buvau visiškai sveika, nevartojau jokių vaistų būdama nėščia. Nėštumas buvo labai lengvas, šeimoje taip pat niekada nebuvo širdininkų...

Su greitąja mus pervežė į kitą korpusą į reanimaciją... Laukėm prie durų, kol mus pakvietė į kabinetą...

Pro ašaras nemačiau žmonių veidų.  Kabinete sėdėjo 4 ar 5 gydytojai. Jie patvirtino diagnozę, kažką aiškino apie mūsų ydą... Jau nesuvokdavau ką jie kalba...Žinojau tik viena - reikia operuoti. Todėl iš karto pasirašėm visus popierius ir mus nuvedė  pas dukrelę...

Tokio vaizdo nelinkėčiau net priešui... Mano dukrelė gulėjo lovytėj… Tokia mažytė, bejėgė, visa apsupta vamzdeliais ir laideliais.

Operuoti iš karto buvo neįmanoma. Ji buvo labai silpna ir svėrė tik 2,890kg… Gydytojai nutarė, kad operuos pirmadienį. Tiksliau tris dienas jie kovos už jos gyvybę ir jeigu ji atlaikys, darys operaciją... Pirmą iš trijų etapų.

Ir prasidėjo ilgas laukimo periodas. Mes lankydavome mažylę du kartus per dieną, kaip buvo leidžiama reanimacijoje. Jos širdies ritmas buvo 180-220. Naktimis skambindavau kas 3 valandas ir domėjausi, kaip mano dukrelės būklė... Gyvenau nuo lankymo iki lankymo. Sekmadienį pakrikštijom mūsų mažylę. Kunigas atvažiavo į reanimaciją.

Ir atėjo pirmadienis. 7 val. ryto mes jau laukėme prie reanimacijos. Mums dar kartą leido pamatyt dukrelę ir išvežė ją į operacinę... Sunku nupasakoti, ką teko išgyventi per tas 6 val., kol truko operacija. Pagaliau paskambinę išgirdom, kad operacija baigėsi laimingai ir mes galim atvažiuoti.

Mus pasitiko gyd. Tarutis, papasakojo apie operaciją, kad viskas buvo kaip suplanuota, o toliau jau laikas parodys.

Leido pamatyt dukrelę, nors buvo ir nelankymo laikas. Ji gulėjo su atvira krūtinės ląsta. Jai leisdavo daugybę vaistų ir gyvybę palaikydavo aparatas...

Pirma para buvo kritinė... Vis skambinau į reanimaciją ir girdėjau tą patį atsakymą: būklė stabili, kritiška…Tos dienos buvo baisiausios, bijojau užmigti, pašokdavau nuo telefono skambučio..

Po truputį, laikui bėgant, jos būklė gerėjo. Mažylė pradėjo valgyti, pati kvėpuoti, reaguodavo į prisilietimus. Po operacijos išbuvom reanimacijoj 10 dienų. Kadangi mes buvom anksčiau gimusios, tai buvo labai stipri gelta ir niekaip nenorejo mažėti bilirubinas...

Bet mes viską iškentėm ir pagaliau mane paguldė į skyrių, kur galėjau būti kartu su savo dukrele. Skyriuje išbuvom 12 dienų. Mus pakartotinai siuvo, nes žaizdelė niekaip nenorėjo gyti. Su siūlais išleido namo. Ir po 10 dienų atvažiavom jos išimti.

Šiuo metu mums 3,5 mėn. Ir mes laukiame antrojo etapo... Geriam vaistukus ir kas savaitę važinėjam į Santariškes. Naktim būna baisu. Bijau miegoti, vis žiūriu ar mano mažylė kvėpuoja... Visą laiką būnu šalia.

Vystomės kaip ir sveiki vaikeliai, jau bandom laikyt galvytę, šypsomės ir bučiuojamės.

Mums teko daug išgyventi… Dar labai daug teks iškęsti… Bet mes meldžiam Dievo, kad mums padėtų ir tikim, kad mums viskas bus gerai...

Mano mažylė yra labai ilgai lauktas vaikelis (6 metus aš negalėjau pastoti) ir be kovos aš jos nepaleisiu...     

MK: Stiprybės jums abiems! Jokiu būdu nepasiduokite!