ASTOS blogas: Gimimas ir mirtis – visada šalia

Buvau suplanavusi visai kitokį įrašą, tačiau ne veltui sakoma, kad tu planuoji, o Dievas juokiasi…

Sekmadienį sulaukėme netikėto skambučio iš ligoninės, o trečiadienį – palaidojome labai gerą šeimos draugą. Daug išbrauktų bendrų planų ir didelė tuštuma visų širdyse…

Tai labai siejasi su ankstesne mano įrašo tema – neatidėlioti progų susitikti, nustebinti ne tik per šventes, nes ne visi brangūs žmonės jų sulaukia.

Vieni pirmųjų mano vaikystės prisiminimų – iš senelio laidotuvių. Tada nelabai suvokiau, kas vyksta, nes buvo vos treji, bet prisimenu iki šiol. Tad dabar galvoju, ką gi prisimins mano vaikas, kokią įtaką darys – jam jau teko dalyvauti prosenelių laidotuvėse, štai dabar vėl – šeimos draugo laidotuvės.

Tas periodas, kai Pijus klausinėjo apie mirtį – jau praeitas kažkur trejų. Klausė, kada ir kodėl žmonės miršta, pats baisiausiai nenori pasenti ir mirti. Nenori ir sirgti, nes žino, kad miršta ne tik seni, bet ir sergantys. Todėl sako, kad valgys daug daržovių, sportuos, nerūkys ir nemirs.

Sveikatingumo idėjas palaikome, o apie neišvengiamą mirtį per daug primygtinai ir neaiškiname. Suspės paaugęs tą suvokti. Tiesa, informacijos irgi neslepiame – į laidotuves vežamės, stengiamės rasti jam suprantamus paaiškinimus, kas ir kodėl vyksta.

Kiek domėjausi šiuo klausimu, psichologai taip pat pataria nuo vaiko nieko neslėpti, pasiimti į artimųjų į laidotuves ir negražinti tiesos (pavyzdžiui, jis tik miega).

Lygindama save ir savo berniuką to paties amžiaus, matau, kad šiais laikais vaikai mažiau jautrūs. Ašarodavau žiūrėdama animacinius filmukus „Pingvinuko Lolo nuotykiai“, „Drąsusis elniukas“ ir kt., o jis dabar žiūri sau ramiausiai. Per laidotuves verkia tik man į kompaniją, nes mamos gaila.

Suvokimas apie mirtį, gimimą, Dievą formuojasi pamažu – besiklausant suaugusiųjų kalbų, stebint aplinką.

Prajuokina netikėti pasisakymai:

-Mama, tai kada Dievas ateis? (laukiant mišių pradžios bažnyčioje)

-Norėčiau būti kaip Dievas – pieščiau debesis, vaivorykštę, sukurčiau daug gyvūnų ir medžių... (mintis pakeliui į darželį)

-O kodėl man negalima tų vaflių? (komunijos per mišias)

Apie tai, iš kur atsiranda vaikai, dar per daug neklausinėjo. Kažkas jam dar mažesniam paaiškino, kad vaikučiai atkeliauja į mamos pilvelį iš Dievo, o iš pradžių būna kaip angeliukai. Kol kas tokio paaiškinimo ir pakako, bet spėju, kad greitai teks ruošti išsamesnį paaiškinimą.

Tiesa, visi buvo apklausinėti, kada vaikelį turės – stambesnė močiutė, alaus pilvuką turintis dėdė ir aš pati, kai priaugau kelis kilogramus...

O ką ir kaip jūs kalbate su mažaisiais – apie mirtį, Dievą ir gimimą?