Aš esu mama - jau vieneri metai!

11. Jun 2011, 07:00

Kaip greitai bėga tas laikas....Štai net nepastebėjau, o aš jau vieneri metai kaip mama!

Pamenu, kaip viskas baisu ir keista atrodė... nežinojau, nei ką daryti reikės... juk auginti vaiką - tai toks atsakingas darbas! Viskas nuo tavęs priklauso.

Kokiu keliu pasuksi, toks tavo vaikutis žmogus ir bus. Aišku, visi stengiamės, kuo geriau, bet kas iš tikro žino, kas yra tas geriau..?

"24 val. esu šiame pasaulyje"

"6 mėnesių"

"Mes geros darugės"

Na bet va jau metai praėjo, o mum sekasi draugauti visai neblogai. Gera mergaitė - Amelytė. "Ožiukų" pas mus praktiškai nėra. Viską pasitariame ir nusprendžiame kartu, ką darysim, kur eisim, ką veiksim. Gerai, kad mūsų skoniai sutampa.

Amelija - jau didelė. Sulyg vienu metuku pradėjome vaikščioti! Oi kiek džiaugsmo buvo abiems! Na o dabar tai man daugiau vargo... drąsūs Amelytės žingsniai. Lekia visur, o man taip baisu, kad nebumtelėtų kur nors... tai dabar žaidžiame žaidimą "Mama, aš bėgsiu, o tu gaudyk!".

Turime 4 dantukus, nors dar nedaug, bet kramto Amelija viską! Ir traputį, ir baranką, ir obuolį, ir bananą sugraužia. Jau atisakėm trintų košių ir kaip didelės mergaitės valgom tik supjaustytą maistuką, tvarkingai kramtom!

"jau nebereikia į nieką įsikibti!"

"ir kasas jau rišamės!:)"

Amelytė jau pati valgo! Dar prieš savaitę skaičiau straipsnį, kaip pradėti mokinti vaiką valgyti patį. Paskaičiau ir nuėjau gaminti pietų. Paduodu Amelytei košę, o ji tik čiupt šaukštą iš mano rankų, pati mirkt į košę ir tada sau į burnytę! Na nevisai taikliai, kai kas nukrito ant žemės, kai kas ant mamos, bet vis tiek pataikė! Tai nieko mokinti ir nereikėjo. Kartais pagalvoju, kad mes telepatės... aš tik sugalvoju ką nors, o dukrytė ima ir padaro....

Jau ir susikalbėti su dukryte įmanoma. Kai norim valgyti, sakom: "mamam", mokam ir gerti paprašyti "tiaatia", dar mokam pasakyti kiškis, na pirmas dvi raides "ki", bet visiems aišku, kad tai reiškia kiškis, dar mokam baba, kas reiškia močiutė ir tetos vardą jau pasako "zi" verčiasi Živilė. Na o visa kita galima parodyti pirštu. Bet mes ir toliau kasdien mokomės ir plečiame savo žodyną....

Savaitę prieš gimtadienį atostogavome su Amelytės krikštatėviais Palangoje. Taip buvo gera... jūra, smėlis, gaivus oras, gera kompanija... ir Amelija turėjo draugę - 6mėnesių krikštatėvių dukrytę - Elzytę.

Moka Amelija gražiai bendrauti su mažesniais. Mokė Elzytę pasakyti - kiškis, davė LABAS, darė "CACA". Iš pradžių buvo baisu, kad nenuskriaustų, bet protinga mano dukrytė, švelniai už delniuko laikė savo draugę, pirštuku galiukais lietė galvelę. Jautėsi tokia didelė mergaitė! Labai draugavo su jūra ir smėliu! Aš truputį jaudinausi, ar neišgąsdins stiprokas vėjas ir bangos mano dukrytės... bet ne! Tik pamatė Amelija jūrą ir įsimylėjo! Taip įsimylėjo, kad kiekvieną dieną skirdavosi su ašaromis.

"su krikštamote ir Elzyte"

"su krikštatėviu"

Gimtadienio rytą keliavome pas gydytoją profilaktiniai apžiūrai. Viskas kuo puikiausiai. Mes jau tikrai didelės. Amelytė savo 12 mėnesių pasitiko būdama 85 cm ūgio ir 12 kg svorio. O kai prisimenu, kokia maža buvo, kai gimė: 53 cm ir 3,5 kg...

Gimtadienį minėjome namie. Su močiutemis ir seneliu, teta ir dėde. Maža dar dukrytė dideliems "baliams". Ramiai namie pabuvome, gavo paragauti savo torto ir žvakutę pūtėme. Aišku, labiausiai Amelijai patiko dovanos! Bet mandagi mano dukrytė. Pirma visiems padėkojo, paspausdama ranką, o tada jau puolė žaisti!