Artėja projekto finalas

Pasibaigus šventiniam šurmuliui, žiū, kad mano sąrašiukas, „ko aš laukiu“, pastebimai sutrumpėjo. Dar neseniai galėjau dėti pliusiukus: laukiu ilgųjų atostogų (riebus pliusas čia jau pūpso trečią savaitę), laukiu nerealių tradicinių virtinukų su grybų įdaru ir mielinių blynelių su silke. Sulaukiau.

Kūčios buvo nepakartojamai sočios. Laukiu stebuklingų Kalėdų (ųitaip buvau išsipusčiusi, šeiminykščiams vaidinau storąją fėją, eglutė žybsėjo, organizavau loteriją ir viktoriną. Kodėl niekas nenufotografavo? Mano storumas visiškai liks neįamžintas... ech.).

Vis dar laukiu savo mylimiausios dukterėčios apsilankymo Lietuvoje. Jau greit. Galvoju, kaip ji išaugusi, ką jau moka, ar nebijos manęs.

{pic:1}

Tai mano dukterėčia. Visai netrukus susitiksime.

Po egle senelis dovanėlę paliko ir jai. Supakavo į daugybę spalvoto popieriaus ir kaspinų. Didžioji pakuotoja – taip dabar ją vadina namiškiai.

Nekantrauju pamatyti, kaip išaugusi vaiko lizdelį ji jau sėdi, stovi, čiupinėja, krapšto, apkabina, tiesia rankutes, įsikniaubia, griaužia viską, ką randa. Labai labai laukiu. Ir tada, kai ir čia bus padėtas pliusas, prasidės didysis laukimas.

Aš labai laukiu savo Mažylio. Apsikabino krebždantį pilvą būsimas tėvelis ir nutarė atverti mums širdį. Jis ne ką mažiau už mane laukia savo sūnelio. (Esame šventai įsitikinę, kad mūsų Mažylis nepames savo pagrindinių atributų ir staiga nevirs dailia mergyte).

Jau dabar įsivaizduoju, kaip jis laikys ant rankų savo vaikelį ir man tai bus gražiausias reginys, kokį gali pamatyti mamos akys. Švelniai braukiu pirštu per vyro veido profilį ir tyliai jam šnabždu, kad, manau, jog Pilvinukas bus labai į jį panašus. Jaučiu, kaip didžiuojasi tai girdėdamas, bet neišsiduoda, pakutena Pilvinuko namelį ir tyliai pradeda snausti.

Keista, bet greitas snaudulys mane kažkaip apleidęs. Atrodo beprotiškai noriu miego, pasirodo ne taip ir beprotiškai. Prasivartau pusę nakties. Gerai, kad pūkuočiai šalia – pasišnekame sau. Dar turiu visai nemenką bėdą – tai savotiškai vis apie save primenančią šlapimo pūslę. Kai prispirs – atrodo reikia čia ir dabar, apie jokį „palauk, pakentėk“ negali būti nė kalbos.

Būtų gal ir nieko, jei tai nesikartotų šimtus kartų per dieną. Turiu keistą įtarimą, kad Pilvinukas sėdi pilve. Labai nekantrauju susitikti su juo per ekraniuką, pasimatyti, susigraudinti ir sužinoti bent apytikrį svorį, padėtį.

Tai ką, artėja projekto finalas?! – šypsodamasis tarė sauskelnes atvežęs kurjeris. Atrodo, tas mielas ponas yra teisus.

Evelina (pypse)