Mokslininkė Carol Dweck, tyrinėdama klaidų įtaką vaikų psichologijai, dar aštuntajame dešimtmetyje pastebėjo, jog daugeliui vaikų pakanka padaryti vieną rimtą klaidą, kad jie imtų galvoti, jog situacija nekontroliuojama. Mažyliai buvo linkę pervertinti suklydimo rimtumą ir pradėdavo abejoti savo gebėjimais, rašo psichologijatau.lt
C. Dweck atkreipė dėmesį, kad padarius vieną didelę klaidą krisdavo vaikų gebėjimas išspręsti kitas užduotis (net ir tokias, kurias anksčiau įveikdavo be didesnių pastangų!). Klaidos visiškai numušdavo jų motyvaciją ir pasitikėjimą savo jėgomis. Anot mokslininkės, tyrimo metu buvo įprasta matyti gabius ir protingus vaikus, kurie yra užsidarę savo kiaute ir neišnaudoja savo galimybių. Visa tai – vien dėl klaidingo įsitikinimo, jog nieko nesugeba.
Tačiau kita dalis vaikų elgdavosi priešingai – nesėkmė juos skatindavo labiau stengtis. Klaida jiems būdavo iššūkis, o ne įrodymas, kad stinga gabumų. Anot Francis Finchamo ir Kathleen Cain, vaikų mąstymo būdui reikšmingą įtaką padaro tėvai. Jei nuo mažens kiekviena vaiko nesėkmė siejama su jo gebėjimais, rizika išsiugdyti bejėgiškumo jausmą didėja (nes suklydęs imi abejoti savo gabumais).
Jei tėvai mažiau orientuojasi į gebėjimus ir labiau pabrėžia įdėtas pastangas („šį kartą nepasisekė, bet kitą kartą labiau pasistengsim ir pavyks geriau!“), tikėtina, kad vaikas į klaidą žiūrės kaip į galimybę tobulėti ir bejėgiškumo jausmui tiesiog neliks vietos.
Nevaldai padėties – nekontroliuoji ir savo sveikatos
Madelon Visintainer tyrė, kaip kontrolės jausmas siejasi su sveikatos būkle. Savo tyrimui ji pasitelkė tris grupes žiurkių. Pirmoji grupė gavo elektros šoką, kurio galėjo išvengti, antroji – šoką, kurio negalėjo išvengti, o trečioji buvo kontrolinė ir elektros šoko negavo.
Dieną prieš tai į žiurkių organizmus buvo įsodinta vėžio ląstelių – tiek, kad normaliomis sąlygomis pusė žiurkių išgyventų, o pusė mirtų. Visoms graužikėms buvo suteiktos vienodos sąlygos: mityba, apgyvendinimas ir kt. Vienintelis skirtumas buvo psichologinis: pirmoji grupė turėjo stiprų kontrolės jausmą dėl išvengto elektros šoko, o antroji buvo pratinama prie bejėgiškumo.
Tyrimo rezultatai buvo pribloškiantys. Per mėnesį 50 proc. žiurkių iš kontrolinės grupės neišgyveno (kaip ir buvo numatyta). Pirmosios grupės žiurkės, galėjusios pabėgti nuo elektros šoko, buvo gerokai atsparesnės – su piktybinėmis ląstelėmis sėkmingai susidorojo net 70 proc. graužikių.
Tačiau iš antrosios grupės, negalėjusios išvengti šoko, išgyveno vos 27 proc. žiurkių. Pasak mokslininkų, stresas, kurį sukelia išmokto bejėgiškumo jausmas, sutrikdo natūralios organizmo apsaugos mechanizmus ir trukdo imuninei sistemai deramai funkcionuoti.
hmmkartusu teveliu mamyte...hm manau ir situo atveju reikia labai atsargiai...nes buna mamos kad nepadeda bet visa iniciatyva periima...taipauga irgi mamyciukai 😀 taip augau as, visur gelbedavo mama, bet neisiugdo pasitikejimas savo jegomis. su savo vaikais stengiuosi elktis atsargiai, padedu kai papraso... pvz apsirengti ar ka.. hm na laikas parodys kokias mergaites man pavyks issauginti😀
Pritariu šiam teiginiui, nes mes - tėvai, tam tikru elgesiu ir žodžiais padedame formuotis vaiko asmenybei . Mes juos turėtume paskatinti įveikti nesėkmes padrąsindami, padėdami, o ne kritikuodami ir menkindami jų sugebėjimus. Įveikus nesėkmes kartu su tėveliu ar mamyte, vaikas kitą kartą jau galės su tomis pačiomis nesėkmėmis susidoroti vienas, o ir su naujomis bandys kovoti savarankiškai.