Kai buvau maža, auginau šuniuką. Tiesa, labai trumpai, vos pusę metų.
Mat mama, neapsikentusi, kad taksų veislės atstovas mūsų namuose sugraužė absoliučiai viską, ką galėjo (pradedant grindjuostėmis, batais, šlepetėmis, baigiant virtuvės stalo kraštais), suderėjo su visais šeimos nariais taikos sutartį – arba šuo, arba.... Na, andainykštės situacijos aš nedramatizuosiu. Buvo kaip buvo. Dar kadaise namuose kelerius metus esu turėjusi akvariumą.
Man visada buvo labai įdomu, koks gyvūnas vaikui tinkamiausias. Ar čia visgi labiau sprendžia tėvai pagal savo pomėgius, galimybes ar galbūt pačių neišsipildžiusias vaikystės svajones. O gal visi gyvūnai vaikams tinkami? Ar šuo gali būti ne tik draugu, namų sargu, bet ir savotiška vaikų aukle? Kokia būtų jūsų nuomonė, mielos „Mamyčių klubo“ mamos?
Manau, tinkamiausias tas gyvūnas, kuriuo vaikas gali rūpintis, jį prižiūrėti, su juo draugauti ir žaisti. Tas gyvūnas, kurio poreikiai, elgsena nesikerta su seimos įpročiais, taisyklėmis, gyvenimo būdu. Toli gražu ne kiekviena šeima nori taikytis prie gyvūno. Va todėl ir svarbu viską žinoti apie tą gyvūną, prieš jam apsigyvenant šeimoje.