„Na dabar tai jau viešai pasidžiaugsiu, koks puikus, koks patogus tas mūsų daugiabutis...“ Maždaug tokia buvo pirmoji mintis. O ir palyginti juk tikrai turiu su kuo, vaikus teko auginti gyvenant ir individualiam name, ir dviejuose daugiabučiuose – pirmasis buvo mano vienmetis (o man jau senokai ne aštuoniolika), antrasis – tik ką baigtas statyti.
Taigi, apie individualaus namo draugiškumą manau diskutuot neverta, nes jeigu jau nuosavas namas nėra draugiškas, tai priekabų žvilgsnį, matyt, reiktų įbesti ne į namą, o į jo šeimininką.
O štai prisiminimai apie senąjį daugiabutį labai gyvi, tokie vieninteliai, nepakartojami... Nori išeiti į kiemą? Prašom. Tereikia nuimti vienoje vežimėlio pusėje ratukus, patį vežimuką šiek tiek paversti ant šono ir Tu jau telpi į liftą. Kol nusileidi iki pirmojo aukšto turi unikalią galimybę sutvirtinti rankų raumenis - juk reikia tą vaikišką karietą pusiau be ratų išlaikyti tiesiai, kad netyčia brangiausias gyvenimo Turtas iš jos neiškristų. Ne, ne... savo Turto ant rankų tuo metu pasilaikyti negali, nes be to, jog viena ranka bandai valdyti/laikyti vežimuką, kitoje juk laikai jo ratus... Durys atsidaro ir Tu jau pirmąjame aukšte. Dar kartą paverti vežimuką, išvažiuoji, užsidedi ratukus, netgi įveiki nežinia kam tokioje vietoje skirtą laiptų barikadą, o tada – DURYS. Jos , žinoma, dvejos, o atstumai tarp jų ir paskutiniosios laiptų pakopos gerokai apriboja judesių laisvę. Ta proga prisimeni keletą raumenų tempimo, lankstumo pratimų ir... TU JAU LAUKE!
Taigi, ar savo buvusį daugiabutį galėčiau pavadinti draugišku? Kategoriškai – ne. Tačiau norėčiau pasinaudoti proga ir perduoti linkėjimus jį projektavusiems architektams, bei pasakyti Jiems didelį AČIŪ! Ačiū, mano brangieji, nes tik Jūsų dėka, aš kasdien atlikinėjau mankštą ir gan sparčiai numečiau po gimdymo užsilikusius kilogramus, tik Jūsų dėka aš išmokau numatyti ir planuoti ne vieną,o visus šimtą žingsnių į priekį, būti pasiruošus visiems nenumatytiems atvejams, kad tik netektų to išėjimo ritualo pakartot papildomai. Na, teisybės dėlei, padėkot reiktų ir vežimėlių gamintojams ( o gal importuotojams??), nes tų laikų pasirinkimas buvo tikrai skurdus...
Na, o dabar persikeliam į šiuos laikus ir naująjį daugiabutį. Erdvios laiptinės, erdvus liftas, nors lauko durys taip pat dvejos, bet patogios, gali jas atsidaryti ir pro jas išvažiuoti neatlikinėdama jokių akrobatinių triukų. Lauke taip pat šaunu – jokių laiptų, stačių nuvažiavimų ir pan. Požeminės automobilių stovėjimo aikštelės dėka gali išvažiuoti sausa net per didžiausią liūtį. Pasivaikščiojimai ar išvažiavimai iš namų – vienas malonumas, jokio vargo. Vėl gi, teisybės dėlei reiktų dalį nuopelnų už tokį malonumą skirti vežimėliui – šiais laikais pasirinkimas tikrai gausus, todėl maniškis labai lengvas, aplink savo ašį lengvai apsisukantis, vos dviem judesiukais supakuojamas (vis dar niekaip neatsidžiaugiu šiuo ratuotu stebuklu). Be to, mes dar turim gražią, nors labai jau mažą ir ,mano manymu, per arti automobilių esančią, vaikų žaidimo aikštelę. Kol mažuliukai pupuliukai ten kapstosi smėlio dėžėje, supasi ar karstosi, mamytės prisėdusios ant šalia esančių suolelių kuri skaito, kuri snaudžia (?!), kuri naujienomis dalinasi. Idilė… Aš gi sakiau, kad mano namas pats geriausias, patogiausias, draugiškiausias… Ir štai taip tyliai mintyse rezgant pagiriamąją kalbą savajam namui kambaryje pasirodo mano Turtas Nr.1. Taip taip, tas pats, kurio išvykas į kiemą aprašiau kiek aukščiau. Dabar jis jau tokio įdomaus amžiaus - vaikas, nedrąsiai bandantis repetuot paauglystę, bet… vis dar vaikas. Pagiriamoji kalba namui mintyse nutrūksta ir pasidaro labai gėda, kad pamiršau įvertinti šio savo Turto poreikius. Vežimėlio jam jau senai nereikia, jam nesvarbu kokio pločio laiptinė ir kiek durų reikia įveikti. Liftu jis nesinaudoja, nes kol aš su vežimuku kylu į viršų, jam daug smagiau mane aplenkti bėgant laiptais. Bet, jis vis dar labai mėgsta eiti į kiemą, tiesa, dabar jau be manęs. O kieme… Aukščiau mano minėta vaikų žaidimo aikštelė jam netinka. Na, mano Turtas gal ir visai mielai pasikarstytų joje, tačiau ji tokia maža, kad kyla realus pavojus netyčia užgauti smėlio dėžėje sėdinčius mažylius. Aikštelė iš dviejų pusių apsupta namų, iš dviejų – automobilių stovėjimo aikštelių. Tarp jų nėra jokios pievelės ar kokio kito laisvo ploto – tik šaligatviai ir siaurutėlis tarp jų įsiterpęs žolės ruožas. Taigi, mano Turtas su savo draugais negali nei kamuolio paspardyti, nei palakstyt, nei dar kokio žaidimo susigalvot nerizikuodami išdaužti lango, papulti po automobilio ratais arba užgauti mažylių.
Taigi, ar mano namas draugiškas mamai su vaikais ? Na....o kiek metų Jūsų vaikui?
P.s.: Apgailestauju, tačiau šįkart nuotraukų nebus - berašant kieme sutemo ir pradejo snigti :)
