ANTROJI MEILĖS KALBA: LAIKAS

Niekada nesusimąsčiau apie tai, kad  laikas tai  meilės kalba. Bet žinoma, laiką praleistą kartu su artimiausiais žmonėmis labai branginu.
Laikas - tai ta  gija, kuri suriša, suvienija šeimos narius. Kuo daugiau laiko praleidžiame kartu, tuo gija stipresnė ir storesnė.
Laikas praleistas kartu leidžia geriau pažinti vienam kitą, išsikalbėti, išsipasakoti, neleidžia ušsisklęsti savyje, savame pasaulyje.
Laikas, praleistas kartu su vaikais, leidžia ir mums pabūti vaikais,  leidžia augti kartu su jais, leidžia neprarasti ryšio su jais. O paauglystėje, oi koks tas ryšys svarbus.
Kol vaikai maži, laikas praleistas kartu su jais savaime suprantamas. Kuo vaikai didesni, tuo labiau reikia planuoti bendrą laiką. Mokykla, būreliai, savi draugai, savi užsiėmimai, visa tai “pavagia” mūsų šeimos  laiką. Todėl labai vertiname tas akimirkas kai galime pabūti visi kartu.
Savaitgalio pietūs, vakariniai arbatos gėrimai, tai jau tartum mūsų šeimos tradicija, kuri daugmaž įleido šaknis mūsų šeimos kasdienybėje. Tada susėdame kartu, kalbamės, o kartais tiesiog patylim, jausdami vienas kito artumą, buvimą šalia.
Planuojame atostogų, savaitgalio išvykas. Tai galimybė ne tik praplėsti mūsų akiratį, pailsėti, bei pasisemti gerų emocijų, tai galimybė pabūti kartu.
Labai dažnai šeima suskyla į atskiras grupele: mama ir vaikai, tėtis ir vaikai, broliai, tėvai...Bet ir šių grupelių laikas yra ypatingas. Tada mes atskirai patirtus įspūdžius “sunešame į vieną šeimos indą” ir tai būna nuostabu, kai juos aptariame, analizuojame.
 
 
 
Stengiuosi kuo dažniau staptelti ir prisėsti prie artimųjų net jei tai būna vos kelios minutės. Pakalbinu, išklausau. Kaip man gera kai sulaukiu tokio paties atsako. Vyras ir Edvinas mėgsta elgtis taip pat, kad ir ką beveikčiau, ilsėčiausi, ar sukčiausi virtuvėje, jie prisėda šalia ir klausia kaip sekėsi, papasakoja ką nors patys. Ypač mane džiugina toks vyresnėlio elgesys, tada galvoju, kad kažką gero jau įdiegėme savo sūnui. Jis moka, o svarbiausia nori, prieiti, pabūti šalia, išklausyti…

Mažasis pakolkas kaip atverta knyga, kurią galima skaityti, tik reikia tam skirti pakankamai laiko. Ir ta  knyga dar labai nori būti skaitoma :-)
Laiką praleistą ir kartu, ir atskirai, bandome sustabdyti, įamžinti nuotraukose. Todėl labai daug fotografuojame.  Taip turime galimybę pamatyti tas akimirkas, kurių negalėjome matyti, kurios buvo įsimintinos vienam ar kitam šeimos nariui. Net išvykę vaikai patys fotografuoja, ir siunčia nuotraukas mums tėvams.
Nevengiam susėsti ir pažaisti vakarais stalo žaidimų, tėtis įtraukia vaikus į naujųjų technologijų pažinimą ir modeliavimą, aš į įvairią namų ruošos veiklą. Tokiu būdu praleistas laikas, taip pat mus suartina.
Iš tiesų tai dažnai atrodo, kad laikas kaip smėlio laikrodyje, taip greitai ir nepastebimai byra. Ir kasdien supranti, kad kartu su augančiais vaikais jo praleisti tenka vis mažiau. O tai supratęs, tą laiką dar labiau brangini...