Šiandien, 111-tą Antanuko gyvenimo dieną, galiu konstatuoti: mūsų mažylis išmoko aplinkinius kategorizuoti dvejopai - „tėveliai“ ir „netėveliai“. Šio gebėjimo užuomazgas pastebėjau jau prieš kelias dienas, kai pas mus lankėsi Antanuko prosenelė. Norėjau juodu nufotografuoti, bet Antanukas įtariai patyrinėjo viešnią ir timptelėjo lūpytę. Pamaniau, gal senolės balsas šaižokas, gal mažylis prisibijo. Šiandien užsuko dar vienas giminaitis, kurį Antanukas prieš gerą mėnesį yra matęs ir kuriam tą kartą yra nusišypsojęs: į svečio mėginimą pakalbinti mažasis atsakė ilgu tiriamuoju žvilgsniu ir rauktelėjusiu veidu. Ką gi, turbūt nuo šiol tam, kad priverstų Antanuką nusišypsoti, netėveliams teks šiek tiek paplušėti...
Ačiū 😀 O dėl šukuosenos... Nežinau, kada ji taps "normali", nes kol kas vieni plaukai labai ilgi, o kiti trumpučiai... 😀
Tikrai gali jau skirti. Mūsasai mažas irgi be išimties tik tėvam, broliui šypsos ir kaip "savus" pripažįsta,.o kitiems kartais visai nenusišypso tik įtariai tyrinėja.
P.S.pastebėjau tokį tai dalyką, kad būna žmonių, kuriem gali greit šypsotis, o yra kad neprakalbins niekaip 😀 gal sutapimai, gal balsas, išvaizda įtakoja, bet teko skaityt neva kūdikiai jaučia gerumą ir blogumà nuo žmogaus.
Vis paskaitau-labai fainutis Antanukas, ypač žavi šukuosena mažylio 😀 👍
Na pas mus irgi pasitaikydavo įvairių vienadienių emocijų, bet jau tikrai realiai atpažinti pradėjo 8 mėn. Supratom iš karto, kai atvažiavom pas močiutę, o šis verkti pradėjo. 😀
Ačiū 😀 Nežinau, svarstau, gal dar ankstoka skirti žmones? Gal turėjo įtakos balso storumas / stiprumas? Bet anksčiau tokių reakcijų nebūdavo...
Graži šypsenytė tėveliams 😀