Andrėja paveldėjo iš manęs iki pusės suaugusius du kojytės pirštukus

Kai laukėmės Andrėjos, su vyru dažnai kalbėdavomės ir svarstydavome, į ką ji bus panaši. Vyras labai norėjo, kad mažoji paveldėtų mano akis...

O aš maniau, kad ji bus labai panaši į vyro senelį, kadangi jis mirė, kai tik aš pradėjau lauktis. Galbūt mane taip galvoti vertė tai, jog mama manęs pradėjo lauktis po savo mamos mirties. Ir visi sakydavo, kad aš kaip du vandens lašai panaši į savo močiutę.

Tačiau pasvarstymai liko tik pasvarstymais. Vos tik vyras išvydo ką tik gimusią Andrėją, jis pasakė, kad mažoji – „gryna“ aš. Tačiau su laiku bruožai keitėsi ir lankyti atvažiavę artimieji sakydavo, kad dukrytė – vyro atvaizdas.

Kad ir kaip bebūtų, vis tiek Andrutė turi mano išskirtinį bruožą – iki pusės suaugusius du kairės kojytės pirštukus. Aš visa tai paveldėjau iš savo tėčio, o mažoji – iš manęs.

Man tie pirštukai nei vaikystėje, nei paauglystėje gyventi netrukdė. Tikiuosi, Andrėjai tai irgi netrukdys. Juolab, kad ne kiekvienas ir pastebi, jei mes patys nepasakom ar neparodom.