Adrijus 4 mėn. 3 sav. 2 d. Didelis pasiekimas - mažam žmogučiui. Ir trumpas netrumpas prisistatymas

Sveikos, mielo mamos. Mes, geriau nei bet kas kitas pažįstame savo vaikučius. Iekvienas mažas pasiekimas, kiekviena šypsena tarsi atperka visas bemieges naktis. Kažkada rašiau – GIRDŽIU TAVO ŠYPSENA, MATAU TAVO SAPNUS. Tikrai taip – ypatingai šeštąjį jausmą išsiugdo kiekviena mamytė, kuri būna su savo mažyliu ištisas 24 valandas. Ir kaip gera stebėti, matyti kaip tobulėja toks mažas žmogutis, kuris regis tik tik išvydo pasaulį, glaudės ir vienintelis nusiraminimo būdas jam – mamos buvimas šalia. O štai dabar – tobulėja su kiekviena diena.

Pradžioje sudvejojau, ar galima kasdien atrasti kažką naujo ? Bet tikrai galima, mažas kūdikis tai jau pats savaime stebuklas, kuriam kiekviena nauja diena – atradimų kupinas pasaulis.

Kiekvieną mažutį ir didelį pasiekimą fiksuoju vaikučio augimo dienoraščtyje, knygelėse. Rašausi ne tik pasiekimus, bet ir negalavimus, pokyčius – viską. Paranojiška mamytė sakysite, anaiptol, tikiu, kad yra daugybė tokių pačių „pamišusių dėl savo vaikučių“, mamyčių.

Pirmoji šypsea, pirmas atsivertimas ant pilvuko, pirmasis žaisliuko sučiupimas, pirmieji garsai ir t.t. Datos tikslumu plunksnos pagalba „tūpia“ raidžių pavidalu knygelėse, kam ? Tam, kad tik taip galiu bent dalelę to džiaugsmo išplėšti iš negailestingo laiko, betn taip galiu atvertusi lapą atgalios vėl ir vėl priglausti dar visai bejėgį savo mažylį prie krūtinės, o dabar ? O dabar jis jau ohoho koks vyrukas ir tas prisiglaudimas, labai sąlyginis – žinoma, mano glėbys jam vis dar geriausia nusiraminimas, mano balsas ir veidas – jo pasaulio pagrindiniai vedliai, bet atrandami pojūčiai, kasdien tą prisiglaudimą paverčia „spurdančiu glaystymuisi“, kai galvytė sukiojasi kaip įmanydama, kai nerimastigos didelės akys žvalgosi iš kur kilo garsas, koks ryškus brolio piešinys, kaip bėga per langą lietaus lašai – visko tiek daug ir mažyliui tai tikri atradimai.

Bet visų nuostabiausia, kad bejėgišką prisiglaudimą prie krūtinės pakeitė kitas nuostabus dalykas – taip beieškant mažyliui atradimų, besukiojant galvytė, jo žvilgsnis, tarsi ieškančiai sustoja ties mano veidu – trumpam ir tarsi nurimdamas apdovanoja šypsena „aha, tu čia, man ramu“, rodos nori tai pasakyti. Na tiesiog nuostabios akimirkos !

Už vis juokingiau atrodė Adrijuko „lėlių teatras“, pagal vystymosi kalendorių tai natūralu, tarsi rodo tetrą pats sau – atradęs rankutes iškelia vieną, kitą ir varto prieš save it 8 – tą pasaulio stebuklą, ir tuoj pat susikiša į burną ir vėl taip pat – teatras, ne kitaip.

Ui, kaip išsiplėčiau, bet rašyti apie tokias mielas, sentimentalias smulkmenas, kurios man taip jautrii nugula paširdin galėčiau kad ir valandą. . .

O šiandienos didysis pasiekimas – pagaliau sučiupta ir beveik ligi burnos pritraukta kojytė ! Žinoma, jau senokai „gaudo“ savo kojytes, bet vyrukas ne iš lieknųjų, tad prisiriesti išdykusią koją – nelengvas darbas, o šiandien pavyko – valio !!!

Sentimentali mama.