Ačiū tau už juoką!

Atsibudus ryte neskubu atmerkti akių, įsiklausau į tylą, išgirstu tavo tylų kvėpavimą... tu esi ir tai ne sapnas...

Pramerkiu akis ir paglostau tavo rankytę, pakeliu pilnas ašarų akis į danų ir padėkoju Aukščiausiajam už tai, kad jis davė man tave.

Po geros valandos tu atsibusi ir pačepsėsi savo mažą burnytę prašydamas valgyti, o dabar valandėlė skirta man, aš užsimaunu megztas kojines ir nušlepsiu iki virtuvės užsiplikyti kavos su pienu.

Grįžtu į miegamąjį ir gerdama kavą suplanuoju mūsų dieną, šiaip jos visos panašios, bet kiekvieną dieną tu išmoksti ar aš tau parodau naują dalyką, tad atsibusk, mažyti, ir pavalgę eisim į parką pasivaikščiot....

Šiandien vaikščiojant parke mintimis kreipiausi į tavo tėtį, žinai, ką pasakiau jam? Padėkojau už tave, už tai, kad leido man jį mylėti ir pagimdyti sūnų nuo jo. Žinai, ko palinkėjau? Niekada nesuvokti, ką jis padarė, nes, manau, suvokęs negalėtų gyvent su tuo....

Nepastebimai prabėgo diena, tu guli savo kėdutėj, o aš prisėdau parašyti, kaip tave myliu...kasdien tau tai sakau milijoną kartų, bet niekada nepavargsiu tau to kartot.

Tu vėl prašai valgyt ir turiu baigti šį laišką, nes niekada niekada neleisiu jausti tau alkio. Niekada neleisiu tau sušalti, niekada neleisiu tau liūdeti. Tu - geriausia, kas atsitiko mano gyvenime, ačiū tau už šypsenas ir juoką...