„Mamos Lietuvoje nėra drąsios“

Taip sako ankstyvojo muzikinio ugdymo specialistė Sonata Latvėnaitė – Kričenienė, pastebinti, kad neretai dar teisinamės esą nemokame dainuoti vaikučiui, mums meška ant ausies užlipo... Tačiau muzikos mokytoja ragina būti visus drąsiais -  nebijoti šeimoje kurti, muzikuoti, žaisti, improvizuoti.

Konsultuoja ankstyvojo vaikų lavinimo specialistė, mokyklėlės „Strazdanėlės“ įkūrėja ir muzikos mokytoja Sonata Latvėnaitė - Kričenienė

Nebijoti kurti

„Mamos Lietuvoje nėra drąsios. Nors per  10 metų, kiek dirbu ir matau šeimų, tendencija gerėja, žmonės drąsėja, laisvėja, atsipalaiduoja. Tai, ko mes mokomės muzikos užsiėmimuose, reikėtų tęsti namuose. Norėčiau, kad taip būtų. Mes susirenkame pasimokyti į užsiėmimus, o toliau namuose turėtų būti to tąsa - dainavimas vaikučiui migdant ar keičiant rūbelius, gaminant valgyti.

Kai vaikas irzlus, muzika puikiai tinka jo nuraminimui. Man labai patiktų, jei šeimos namuose improvizuotų: dainuotų, deklamuotų eilėraščius, dainuotų, žaistų su vaiku. Vaiko auginimas neturėtų būti toks: darau valgyti, televizorius įjungtas, ir vaikas  kažką veikia... Šiandien kalbame apie tai, kad esame praradę gyvąją tradiciją.

Būtų visai gerai namuose dažniau išjungti grotuvus, televizorius, paklausyti tylos ir pabūti su vaiku. Fantastiškas būdas yra vaiką užmigdyti su mamos ar tėčio balsu, taip, kad jis pajustų mylimo žmogaus širdies tuksėjimą“.

Ką matau, tą dainuoju

Ankstyvojo muzikinio lavinimo specialistė sako, kad lopšinė – tai ne tik išmoktos dainos perdainavimas mažyliui, tai – improvizacija, kai dainuodama moteris į lopšinę sudeda visus savo jausmus, širdį, apdainuoja tai, ką mato. „ Kiek domėjausi, moterys senais laikais dainuodavo tai, ką matydavo.

Štai lopšinėje skamba žodžiai apie tai, kad vaikas yra „klapata“, kuris įneša į šeimą darbelio, sakoma: „Tu  užmerk vieną akelę, užmerk kitą akelę, nes mama turi darbelio...“ Tai reiškia, kad mamos kūrė lopšines. Etnomuzikologai pastebi, kad lopšinės yra toks muzikos žanras, kur daugiausia improvizacijos. Reikia nebijoti ir drąsiai dainuoti, kaip išeina, taip...“ – sako  ankstyvojo muzikinio ugdymo specialistė Sonata Latvėnaitė – Kričenienė.

Specialistė sako, kad nereikia mokėti daug lopšinių ir kasdien dainuoti kitą, užtenka mokėti kelias. Žinoma, jeigu mama daug moka, jos lopšinių repertuaras didelis, kodėl gi ne..

Kaip garsiai dainuoti?

Lopšinės dainavimas turėtų būti panašus į meditaciją, tai tarsi vaiko supimas. „Nereikia rėkti, lopšinės melodika turi būti lyg supanti vaiką, nes jos tikslas - užsupti ir užmigdyti vaiką. Mama, dainuodama lopšinę, gali pati palinguoti į šonus, tai ją ramins. Geriausia dainuojant negalvoti apie muziką, nestebėti savęs, ar tiksliai dainuojate natas. Reikia tiesiog dainuoti, kartais lopšinei nereikia net žodžių, užtenka vieno skiemens „Aaa“, arba „Lia“.

Stebuklingos minutės su vaiku

Tam, kad vaikų veiduose būtų daugiau šypsenų, kad jie jaustų tikrą tėvų meilę, dovanojamą per jausmus, o ne per daiktus, kad šeimose būtų dar geresni santykiai, Sonata Latvėnaitė – Kričenienė pataria dainuoti. Jei nesinori, kad tai girdėtų kiti, galima dainuoti tik vaikučiui.  „Kuo daugiau dainuosim vaikui, kaip ir kalbėsim su juo, tuo bus vaikams geriau“ – sako specialistė.

Šiais laikais, kaip visi skundžiamės pašėlusiu gyvenimo tempu, lopšinės dainavimas vaikui yra tos stebuklingos minutės, kai galima pabūti su vaiku. Tik vienu du – jis ir jūs.

Ar turite tradiciją savo šeimoje dainuoti vaikučiui lopšinę jį migdant?