„Mamaaaaaaa, bijau!“ – šiuos žodžius iš savo vaikų esame girdėję, turbūt visi. Kodėl mažieji bijosi? Konsultuoja psichologė Renata Garckija, MRU lektorė
Iš kur vaikui kyla baimės?
Tikriausiai pastebėjote, kad net ir paprastose vaikiškose pasakose, tokiose kaip „Raudonkepuraitė“ ir kitose klasikinėse pasakose, yra epizodų, suaudrinančių vaizduotę. Tačiau apkaltinti pasakas dėl vaikų baimių neteisinga. Jau gimdamas vaikas atsineša „įgimtą“ kraitelį, vėliau prie jų prisideda įgytos baimės.
Psichologė Renata Garckija sako, kad baimes galima suskirstyti taip: „ Tai baimės, kurios natūraliai mums kyla, ir mes jų negalima išmokti, jos susiję su mūsų saugumo jausmu, o kitos baimės yra tokios, kurių mes išmokstame. Natūralios baimės - tai neapibrėžtos baimės, kai vaikas iki vienerių metų, pavyzdžiui, išsigąsta staigaus garso, aštraus, neįprasto kvapo. Įgytos baimės yra tokios, kurias vaikas įgyja augdamas ir kaupdamas vienokią ar kitokią patirtį“.
Baimės - dalykas rimtas
Kai kurios vaikų baimės mums, suaugusiems, atrodo juokingos ir be pagrindo. Tačiau šaipytis iš vaiko dėl to tikrai nevalia. Taip pat nepatartina sakyti jam tokių dalykų: „Tu didelis, nebijok“, „Nebijok, čia nieko nėra“ ir panašiai. Psichologė Renata Garckija sako, jei taip sakysime, vaikas matys, kad mes nusivylę ir nerimaujame dėl to, kad jis kažko bijo.
„Jei vaiką dėl to pabarsim ar sugėdinsim, jam bus dar negeriau. Geriausias vaistas nuo baimės – vaiko pasitikėjimas savimi, tvirtumas. Todėl gėdindami nieko nepasieksime. Daug geriau suaugusiems būtų nusileisti iki vaikų lygio ir išsiaiškinti, kas konkrečiai vaiką neramina“ – aiškina specialistė.
Jeigu vaikas bijo, pavyzdžiui, vaiduoklių, psichologė pataria tėveliams geriau susipažinti su tuo vaiduokliu, paklausti vaiko: O iš kur jis yra? Ką jis valgo? Kur miega? Gal ir jis kažko bijo? O gal jis kažko nori ir jam reikia kažką pasiūlyti, susidraugauti su juo? Viena iš išeičių būtų nupirkti „stebuklingą“ žibintuvėlį, kurį pasidėjus prie lovos, miegas bus ramus, o vaiduokliai ne baisūs.
Tėvai - saugi vaikų užuovėja
Kai vaikas bijosi, būtų labai gerai, kad jis turėtų užuovėją - tėvus ar senelius, pas kuriuos jis galėtų ateiti pasiguosti, nusiraminti, jaustųsi saugus. Jeigu nepavyksta visai atsikratyti baimių, reikia pagalvoti, kaip jas sušvelninti ir išlaukti laiką, kol vaikas jas natūraliai išaugs.
Psichologė Renata Garckija sako, kad vaiko atpratinimui nuo baimių netinka „indėniškas“ metodas, kai nemokančius plaukti vaikus įmeta į vandenį ir žiūri – išplauks ar ne. „Jei vaikas bijo tamsos, o tėvai nusprendžia, kad reikia nugalėti baimes, išjungia šviesas ir palieka vaiką tamsoje, vaikas neužmigs, jis bus neramus, verksmingas, ryte būsite nepailsėję ir jūs, ir vaikas“ – sako psichologė. Ji siūlo ieškoti kitų išeičių – įjungti mažą lemputę kambaryje, paaiškinus, kad ji irgi „stebuklinga“. Tamsos baimė praeina, vaikas išauga, ir tėvai pamato, kad problemos nebėra.
Dėmesys mažyliui ir kalbėjimasis su juo yra tos priemonės, kurios gali padėti. Kurdami vaiko aplinką galvokime, ar jis gali jaustis joje saugus, pagaliau, kokius filmukus jis žiūri, ar tinkami jie jo amžiui ir nedidina baimių atsiradimo tikimybės.
Maždaug nuo 4-5 m amžiaus Faustas pradėjo bijoti tamsos. Iki šiol užmiega su įjungta šviesa (jam dabar 7 m.). Jis žino, kad kai užmiega mes šviesą išjungiame, bet jam svarbiausia užmigti su šviesa. Manau, kad ateis laikas ir išaugs iš šitos baimės. Nežinau ar galėtume dar ką nors padaryti šiuo klausimu..