"Antanuko ūkis"

Prieš kelis mėnesius sūneliui buvau pagaminusi įvairių formų žaisliukus-spalvinukus. Nugarėlės pusėje padariau kišenėles, į kurias pripyliau kruopų, kad spalvinukai būtų įdomesni ir „skambėtų“

Kai su Antanuku spalvinukus liesdavome, žiūrinėdavome, pasakodavau apie spalvas, apie tai, kas dažniausiai turi vienokią ar kitokią spalvą, ir pan. MK pasiūlius konkursą pasakai apie fermą sukurti, pagalvojau, kad galėčiau spalvinukų kolekciją papildyti ir iškarpyti gyvuliukų – karvutės, avies ir vištos – formeles. Klausytis pasakos žiūrint į formeles būtų kur kas įdomiau. Tiesa, šįkart kišenėlių su kruopomis nebedariau – formeles patobulinau taip, kad galėtų darbuotis mažieji pirštukai. O pasaka žaidžiant su formelėmis galėtų būti tokia:

Nedidelėje gyvenvietėje, iš visų pusių apsuptoje žalių, melodingai ošiančių miškų, gyvena berniukas, vardu Antanukas. Antanukas - smalsus berniukas: užmatęs kokį naują, dar neregėtą daiktą, jį nugriebs, kruopščiai apžiūrės, ragaudamas ištyrinės, ant grindų mestelės, kad patikrintų jo stiprumą. Nemažą Antanuko susidomėjimą kelia gyvūnėliai: pirmą kartą su jais susipažino vartydamas knygeles:

Vieną dieną gyvuliukų ūkis įsikūrė Antanuko namuose. Antanukas labai apsidžiaugė, kad nuo šiol į gyvūnelius galės ne tik žiūrėti, bet ir su jais žaisti. Antanuko ūkis dar nedidelis: jame gyvena avytė Mekė ir karvytė Mūkė, o ūkį prižiūri mergytė Tvarkutė. Kasdien Tvarkutė pasakoja Antanukui, kas vyksta ūkyje.

Kartą į ūkį atvyko vištytė. Karvutė Mūkė su avyte Meke didžiai stebėdamosi žiūrėjo į vištytę ir niekaip negalėjo suprasti, kas tai per viešnia. Ji visai kitokia: neturi kanopų, ragų, neduoda pieno, jos nenukirpsi ir vilnos neturėsi, ji maža, ant galvos įtupdyta kažkokia raudona karūna, ji skleidžia keistą garsą, negana to, patupėjusi palieka kažkokius akmenukus. Tvarkutė, pastebėjusi sutrikusias ūkio senbuves, paaiškino:

- Tai vištytė Kudkudakė. Nuo šiol ji gyvens su jumis kartu. Jūs teisios: vištytė visai kitokia nei jūs, bet visi vienodi būti negali. Karvytė, kaip ir avytė, ėda žolę, o vištytė – lesa grūdus; karvytė duoda pieną, avytė – vilną, o vištytė deda kiaušinius. Nors jūs skirtingos, bet ūkio savininkui Antanukui visos labai reikalingos. Mylėkit viena kitą ir gyvenkit draugiškai!

Nuo to karto karvytė, avytė ir vištytė tapo geriausiomis draugėmis ir mylimiausiomis Antanuko žaidimų herojėmis.