Keletą paskutinių metų vis galvodavau, kaip būtų, jei staiga mažylis pasibelstų į mūsų duris. Niekada savęs neįsivaizdavau mamos vaidmenyje. Man vis atrodė, kad dar ne laikas, nors vyras įkalbinėdavo, kaip galėdamas.
Norėjau dirbti, nes darbą labai mylėjau, maniau, kaip be manęs viskas vyks, juk yra nuo manęs priklausomų žmonių, jie tikrai vieni nieko nežinos. Bet gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas. Mažylis ėmė ir suspurdo mano pilvelyje.
Jausmas buvo nepasakomas, kai sužinojau, kad nuo šiol būsime trise. Per visą nėštumą minčių apie visokias baimes nekilo, nors daug kas klausinėjo, ar nebijai. Aišku, nerimas, nežinomybė kankino ir nedavė ramybės.
Laukimo metu skaičiau įvairią literatūrą, žiūrėjau laidas ir save ruošiau didžiajai dienai. Turbūt laukimas ir noras pamatyti SAVO vaikutį užgožė baimes.
Bet kūdikėlis neskubėjo, jis panoro ilgiau pabūti pilvelyje, o mane tas neramino. Kasdien kalbėdavau ir ragindavau paskubėti, kad mes jo labai laukiame.
Ir štai išaušo ilgai lauktas rytas. Jis buvo kaip ir visi kiti, bet jaučiausi kažkaip ne taip. Visą dieną laukiau kažko, skaičiau knygoje, kaip atpažinti tikrąjį gimdymą, bet vis nieko. Ir kada prasidėjo skausmai, supratau, kad JAU.
Gimdymas truko 12 valandų, bet pradžia nebuvo sunki: gulėjau, su vyru ir akušere kalbėjom, juokavom. Tik po skatinamųjų suleidimo prasidėjo ne juokai. Buvo sunku, bet ir lengva: akušerė rūpestingai slaugė, o vyras nė minutei nepaleido rankos, jis buvo tikras ramstis, kurio dėka laikiausi.
Po ilgų laukimo ir nerimo valandų išgirdome verksmą, tokį mielą ir artimą širdžiai. Buvo taip gera ir ramu, visi pavargę, bet laimingi. Visi sulaukėme tikro, mažo stebuklėlio.
{pic:1}
Apie naująjį konkursą skaitykite čia:
{smallpic:z}
