Dabar papasakosiu dukriuko gimimo istoriją. Sužinojus, kad laukiuosi, man buvo šios toks šokas, visiškai to nesitikėjau.
Pasakiau vyrui, o jis taip, ko panikuoji, pati gi dukrytės norėjai. Sakau, iš kur žinai, kad dukrytė, gal sūnus? Nėštumo pradžia buvo dar baisesnė nei laukiantis Gyčio, pradžioj kraujavau, teko apsilankyt ligoninėje, ten skyrė vaistų ir liepė sekti. Per 3 mėnesius darė gal kokius 6 echoskopus, kol viskas susitvarkė ir kraujavimas baigėsi.
Pykino pastoviai, jau darbe sakė pasistatyt kibirą šalia, kad bėgiot į WC nereiktų, bet kažkaip ištempiau tą periodą. Teko apsilankyt pas genetikę, kur ir buvo patvirtinti vyro žodžiai, kad turėsim dukrytę.
Gydytojos terminas buvo nustatytas kovo 20 d, bet nuojauta sakė, kad pagimdysiu anksčiau. Apsilankiau pas savo gydytoją kovo pradžioje, apžiūrėjusi mane, palinkėjo gero gimdymo, jei nesusimatysim, bet vis tiek užrašė kitam vizitui.
Su MK mamytėmis atšventėm babyshower (tai tapo tradicija, bent jau Vilniaus forumo mamų) ir prasidėjo laukimas. Kiekviena diena praeidavo laukimu ir begale klausimų - ar jau? Kovo 13 d. vakare pasišalino kamštis, sakau: kaip nenoriu gimdyt naktį, taip kaip Gyčio, visa naktis praeina nemiegota, "prasikankinta".
Kitą dieną nieko nevyksta, jokių skausmų, galvoju, gal ryte jau kas nors bus, užmigdau Gytį ir dar prisėdu su vyru pažiūrėt TV, jaučiu lyg kutena pilvo apačią, bet ne sąrėmiai, tad nuėjau miegot, pabudau apie 2 nakties nuo skausmo, žiūriu, tai juk sąrėmiai, skambinu mamai, kad ateitų padabot Gyčio, o ji: aš suprakaitavus, bijau eit, sakau, gerai, aš tuo atvešiu, surinkau daiktus, pažadinau vaiką, aprengiau, sėdu į mašiniuką ir nuvežu.
Parvažiavus išsikviečiu greitąją, nerizikavau važiuot pati, o vyras be teisių. Užėjusi į namus ir pamačiusi vyrą, gydytoja nustebus sako, taigi jūs vyrą turit. Sakau, tai kas? O ji: o mašina? Mes neturim, tada nenoriai užpildė popierius ir nusivedė į mašiną. Atvažiavom į priimamąjį, ten budinti sesutė pamatavo tonus, užpildė dokumentus ir taip vis pažiūri į mane, klausia - tai kas kiek jums sąrėmiai?
Sakau: kas 4 min. maždaug. Ji išpūtė akis ir sako, jūs man per daug rami, gal ten jums nieko nesidaro, palaukit, tuoj gydytoją pakviesiu. Atėjo, apžiūrėjo, tiesiai gimdyklon, jau 6 cm prasivėręs. Paguldė, prijungė aparatus ir liepė gerą pusvalandi pagulėt. Vyrui susakiau, kada ir ką paduot, kas, kur krepšyje sudėta.
Sąrėmiai darėsi dažnesni, skausmingesni. Tik jaučiu, kad noriu stumt, atėjusi akušerė nuėmė aparatus ir sako, galit pasivaikščiot, bet kai pajusit, kad norit stumt, sakykit, sakau: tai kad jau noriu, tada ji liepė gulėt ir nubėgo gydytojo, atėjęs gydytojas apžiūrėjo ir šypsodamasis sako, tuoj reik dar vandenis nuleist ir galėsit gimdyt.
Tik nuleido ir vienas stūmis, man visa burna išdžiuvo, tad gydytojas liepė vyrui vandens paduot, kol vyras pasilenkė vandens, mūsų panelė 6:15 išlindo...
3,940 kg ir 57 cm su ilgais nagučiais, gydytojas dar pašmaikštavo, lad tikra manekenė. Gimdymas truko 4 valandas.
Dabar mūsų kleckui - 9,5 mėnesio.
kodelcia
blogietee