Iki šiol žinojau, kad gimdymas - vienas geriausių, gražiausių ir jausmingiausių dalykų moters gyvenime. Tai subtili, intymi, be abejo, turėtų būti be galo graži akimirka.
Deja deja....iki to man buvo labai toli, gėda prisipažinti, bet nieko panašaus man nebuvo, o ir negalėjo būti, nes aš nepasirinkau gimdymo datos, kaip dabar įprasta (cezaris), nepasirinkau nuskausminamųjų vaistų, o nutariau gimdyti taip, kaip ir priklauso, pagal gamtą.
Vaje, vaje, nelabai malonūs prisiminimai užplūsta..brrr
Mūsų mažylė trečiam nėštumo menesyje sugalvojo nuo mūsų „pabėgti“, tačiau viskas baigėsi gerai, o gale nenorėjo išeiti, na, būna taip kartais gyvenime :)
Dvi savaites laukiau, su vyru 2010 06 02 ryte už rankučių susikibę nuėjome į P. Mažylio gimdymo namus ir po eilinės apžiūros gydytoja pasakė, kad „jau laikas, ilgiau tempti nebegalime“.
Kol suformino dokumentus, vyras atnešė krepšį su daiktais, persirengė pats, nuėjom į gimdyklą, įsijungėm TV, nuotaika vis dar puiki.
Prakerpa vandenis. Puiku, tuoj matysim leliuką. Prasideda sąrėmiai. Juokas vis dar ima. Jei čia tokie sąrėmiai - tai vienas juokas.
Vyras pradeda skaičiuoti. Vis dažnėja, skausmas aštrėja, bet man vis dar linksma, tačiau jau TV nebežiūriu, vis klausinėju gydytojos ir akušėrės, ar dar labiau skaudės, kada gimdysiu.
Gydytoja patikrina gimdos kaklelį, dar tik 5 cm, o man atrodo, kad amžinybė. Pasiūloma burbulinė vonia -pagreitins atsidarymą. Skausmas tampa nepakeliamas, jau sunku blaiviai mąstyti, vanduo paaštrina skausmus, blaškausi vonioj, maldauju leisti išlipti, tačiau gydytoja prašo „dar tris sąrėmius“....
Beveik po valandos vonioje, pati išlipu iš vonios, vyras su lašine iš paskos, blaškausi nuoga po palatą, vyras šaukia „pažiūrėkit, kas jos kojoms“, pasirodo sualergizavo, ištino visos kojos, pažiūriu - nieko nematau, jau iš viso beveik nieko nematau, neberūpi alergija, viskas vienodai...
Patikrina kaklelį, dar tik 6-7 cm, baigiu išprotėti, man dar sako „eik ant klozeto, tai paskatina gimdymo veiklą“, einu, rėkiu, blaškausi, jau tampu apatiška viskam, vvyras su lašine vaikšto iš paskos, praleidžia nemasažuodamas sąrėmį, skausmas trigubai stipresnis..
“Dieve padėk, Dieve padėk“ - šaukiu. "Aš mirsiu“, - gydytoja pyksta už tokius žodžius, bet man jau vienodai, šaukiu, kad leistų nuskausminamuosius, deja, jau per vėlu. Dar tik 7-8 cm atsidarė, gydytoja nerimastingai matuoja vaiko tonus, ruošia gimdymo stalą ir kažką tariasi. Aš jau nevaldau savęs, rėkiu pilna burna, noriu numirti...Įsikandu vyro ranką, bet tas nieko nepadeda.
Sako, kad kerpa - man tas pats, tik greičiau ką nors darykit.
Liepia stumti per sąrėmį - stumiu, kiek galiu, ir dar, ir dar, ir dar.....Sako „prakvėpuok sąrėmį, nestumk“, o ne, tik ne prakvėpuoti..tai didžiausia bausmė, gerai, vėl stumiam, vyras deda deguonies kaukes, man jos trukdo, negaliu susikaupti, sako, kad mato juodus ilgus plaukus, atsiranda tiek jėgų, stumiu kiek galiu, atrodo akys iššoks kaip stumiu..nieko...jaučiu, kad aplink mane krūva svetimų gydytojų, vyrą išvaro lauk, stumiu vėl, bet pilvą spaudžia kitas gydytojas, šaukia, susikaupiu, stumiu, trečias kartas - viskas....
Palikit mane ramybėj, duokit pamiegoti ir pavalgyti, viskas, nieko daugiau nenoriu ir negaliu...Padeda vaikelį, jo nematau, neturiu jėgų, atrodo - pamaitinu, vėl paima, vyras šalia, kažkokia moterėlė kiša, kad pasirašyčiau narkozei, klausiu, kiek ji truks, sako, kad 15 min., gerai. Mat placentos neišgimdžiau.
Vos vos praplėšiu vieną akį, nieko nėra, vyras sėdi tyliai su kūdikiu ant rankų, o aš jaučiuosi kaip išmiegojus 10 val., vėl maitinu, bet daugiau nieko neprisimenu, nuveža į palatą, mes trise. Bet aš noriu valgyti, ir žiauriai, bet nieko nėra, jau beveik 00 val., akušerė atneša „Gaidelio“ sausainių ir kažkokios juodos arbatos, oje....suvalgau godžiai, tiesiog praryju, dabar galiu ir vaikeliu pasidžiaugti.
Šia gimdymo istorija nenoriu nieko gąsdinti ar pasirodyti didvyre, tačiau labiausiai noriu padėkoti savo vyrui, kurio tuomet ne moralinio palaikymo reikėjo, bet fizinio. Dirbo pilnai su visa komanda, viską matė, niekuo nenusivylė ar pasišlykštėjo, didžiavosi manimi, aš juo. Tai antra situacija po kelionės, kada išbandai save ir partnerį.
O kas juokingiausia šioje visoje istorijoje, tai „kaimynės“ gimdyvės, kuri atvažiavo ramiai, su nuskausminamaisias, be jokio streso pagimdyti žiūrint TV, vyro žodžiai dėl mano klykimo (mes gimdėme tiek pat laiko): „Jei mes neturėtume pinigų epidūrui - imčiau paskolą“.
Išvada: nuo likimo nepabėgsi, jei jau skirta išsgirsti skausmą ir riksmą, kad ir svetimą - išgirsi. Ne kiekvienas vyras gali tai išverti, ne kiekvienas toks stiprus kaip mano.
laurora